Tikra ar netikra?

Tikra ar netikra?

Šiais laikais (o ateityje dar labiau) informacija tampa prieinama beveik visiems. Dar iki šiol daugelis laikosi požiūrio, kad jei tai buvo parašyta laikraštyje ar pasakyta per televizorių, jau yra tiesa. Akivaizdi ir neginčijama. Mano prigimtinis skepticizmas verčia tikrinti to patikimumą ir, pasirodo, ten tos žadėtos tiesos nėra. Ir net nebuvo. Todėl noriu pažiūrėti į kelis reiškinius, kuriems pakanti visuomenė, nors, mano nuomone, to neturėtų būti.

1. Astronomija ar astrologija?

Vienas iš seniausių mokslų yra mokslas apie žvaigždes. Tiesa, kiek jis buvo mokslu, dabar neaiškinsiu. Tie, kuriems įdomu, gali perskaityti mokslo istoriją, ten tai aprašyta. Astrologija radosi iš tų pačių astronominių žinių apie matomų dangaus šviesulių periodinį judėjimą, pripaišant mistinę įtaką pavienių žmonių gyvenimui ar net veiksmams. „Gudrūs“ specialistai pradėjo dirbti dar Babilono karalių laikais, aptarnaudavo viduramžių valdovus, tęsia savo darbinę veiklą ir JAV prezidento ar Maskvos Kremliaus rūmuose. Mūsų laikraščiai perpuošti visokiausiais zodiakais ir kasdieniais palinkėjimais. Ar jie turi prasmę? Ar tai tik senovės magijos liekanos? Šiomis dienomis astrologija yra populiari verslo sritis. Neskaičiuosiu jos apyvartos, bet tai dideli pinigai.

Už astrologijos ir astronomijos atskyrimą turėtume būti dėkingi Johannesui Kepleriui (XVI a. pab.–XVII a. pr.), kuris demistifikavo kosmosą, atradęs, kad planetų elgesį reguliuoja ne dieviškos, o fizikos jėgos. Jis matyt buvo pirmasis astrofizikas ir paskutinysis astrologas. Taigi visas intelektinis mokslinis astrologijos pagrindas sugriautas prieš kelis šimtus metų, po to liko tik mitai.

Astrologija remiasi mitu, kad pavienio žmogaus, tautos ar valstybės likimas magišku būdu susietas su „šviesuliais“. Nesigilinsiu į detales apie ženklus, jų ilgį ir kiekį, astronomijos atradimus ir t.t. Pasakyti noriu tik viena – visata yra begalinė, ir ne jos darbas kažkaip paveikti Joną, Petrą, Rolandą ar Kristiną. Taigi, jei nori tikėti horoskopais – tikėk. Tik nejuokink kitų.

2. Homeopatija ar medicina?

Medicinos istorijos neperrašysi. Sena, ilga ir gausi. Klaidomis ir atradimais. Ji ne tik nesibaigė, bet dar ir nepriėjo savo raidos vidurio. O štai homeopatija turi nedidukę (santykinai) ir „turtingą“ istoriją. Jos pradininkas Samuelis Hanemanas (1755–1843) – žymus savo amžiaus gydytojas. Kaip teigia Vikipedija: „Hanemanas tvirtino, kad homeopatijos efektyvumas priklauso nuo paciento individualių savybių, todėl gilindavosi ne tik į ligos istoriją, bet ir kūno tipą, charakterį, fizinius bei emocinius pokyčius. Anot Hanemano, chroniškos ligos yra dėl užgniaužto troškimo, užslėpto blogo jausmo ar blogio dvasios.“ Homeopatija naudojasi principu – kuo susirgai, tuo ir gydykis. Tiesa, medžiagos gydymui yra skiedžiamos iki mikromikroskopinių dydžių.

Ar homeopatija - veiksmingas gydymo būdas?  Medicinos žurnalas „Lancet“ 2005 metais paskelbė didelę mokslinę studiją: Ar veiksminga Homeopatija?

Išvada gana paprasta - homeopatijos klinikinis poveikis yra placebas. Jei tiki, tai gali padėti. Jei netiki, nieko gera joje nėra.

Kuo homeopatija bloga? Išskirčiau du dalykus: 1. Pasinaudojus taip vadinamos alternatyvios medicinos metodais, sugaištamas laikas gydytis iš tikro. Taip ligonis spėja numirti, o ne pagyti. 2. Homeopatija yra didelė verslo sritis. Skaičiuojama, kad per metus šios verslo srities apyvarta yra didesnė, nei 2 milijardai dolerių. Verslas stengiasi ir siekia įrodyti savo veiksmingumą, nes tik tai užtikrina pajamas. Galima internete pasitikrinti šios rūšies gydymo kainas. Jos yra didelės.

Homeopatija kilo iš klaidos. Tuo metu ir medicina buvo gana bloga, žinių apie ligų ar susirgimų priežastis veik nebuvo, farmakologija tik pradėjo vystytis. Aišku, padaryta klaidų, priimta klaidingų sprendimų. Vienas iš jų ir yra homeopatija.

3. Istorija ir istorijos

Lyg ir keistas pavadinimas. Tačiau klausimėlis yra apie tai, kas yra mūsų istorija. Mokyklose mes studijuojame vadovėlius, kuriuose lyg ir neginčijama tiesa. Skaitydami grožinę literatūrą prisiskaitome apie Vytautą, Birutę, Kęstutį bei Jogailą. Neduok die nuvažiuoti į kaimynines šalis ir pamatyti lietuviškas pilis ar kitokius statinius. Kyla įtarimų, kad istorija nėra istorijos, t.y., pasakojimai ar mitai. Mintį grįžti prie šitos temos skatina kilusi diskusija apie žūvančią Lietuvą. Sakoma, kad anksčiau buvo geriau, o dabar beveik nelieka gyventojų mūsų krašte, visi „išsibėgiojo“.

Deja, šie gąsdinimai neturi istorinio pagrindo. Ne tik lietuviai, bet ir airiai ar škotai didžiausiomis bangomis palikinėjo savo gimtinę, dažnai dėl ekonominių priežasčių ar net kilusio bado. Žuvis ieško kur giliau, o žmogus – kur ta žuvis. Skaičiuojama, kad tarpukario Lietuvoje emigracija irgi buvo didelė problema. 1920-1940 m. svetur išvyko apie 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Kaip sako specialistai, 1939 m. duomenimis užsienyje gyvenusių lietuvių buvo apie 2 milijonus, t.y. beveik pusė, nei tuomet gyveno Lietuvoje. Šiandien užsienyje turbūt gyvena maždaug tiek pat tautiečių.  Tik kiek iš jų laiko save lietuviais?

Galima baisėtis, galima gailėtis, bet nereikia skubėti. Skubėti laidoti Lietuvos. Gal ir nebus tų trijų milijonų, apie kuriuos vis dainuojama, bet šalis buvo, yra ir bus. Skirkime mitus nuo istorijos, ir nebereikės bijoti.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder