Tiesa mus išlaisvina, o nežinojimas paverčia vergais

Pasirodo, jog net Lietuvoje netrūksta „žinovų“, kurie nesibodi „išsamiai“ nušviesti pokalbio detales, kurios akimirksniu yra apauginamos įvairiausiais gandais, nors abiejų šalių lyderiai Suomijos prezidento rūmuose kalbėjosi už uždarų durų.

Tuo tarpu aukštuose Europos politikos sluoksniuose taip pat pasigirdo „rimtų“ postringavimų, jog D.Trampas „yra pirmasis JAV istorijoje prezidentas, kuris būdamas svetimoje valstybėje pažemino save ir savo asmenyje Jungtines Amerikos Valstijas“, pasakęs, kad pati Amerika ir jos buvę prezidentai yra kalti, kad santykiai su Rusija yra blogi.

Neišvengta net tokio prasto lygio spekuliacijų, kad „D.Trampas sulaužė seną Centrinės žvalgybos valdybos taisyklę: niekada nesusitikti su KGB vienam“, kas neabejotinai turėtų reikšti, jog Amerikos prezidentas rusams galėjo išduoti amerikiečių interesus.

Prezidentų susitikimas tete a tete truko ilgiau nei dvi valandas, todėl galima numanyti, kodėl tokį nepaslėptą susierzinimą Vašingtono politikos viršūnėse sukėlė D.Trampas, parodęs iniciatyvą kalbėtis su V.Putinu be jokių patarėjų.

Tai liudija, kokį nuožmų vidinį spaudimą kiekvienu atveju turi atlaikyti JAV prezidentas, atsisakydamas administracijos kabinetuose sukurptų „paruoštukių“, paprastai naudojamų aukščiausio lygio vadovų susitikimuose, ir kokią grėsmę „senosios politikos kalviams“ kelia stipri prezidento asmenybė.

Jau pats įvykęs Amerikos ir Rusijos prezidentų susitikimo faktas galėjo daug kam iššaukti tikrą migreną dėl savo būsimų pasekmių, kurios artimiausioje ateityje gali visiškai sugriauti ilgai ir kruopščiai statytą politinės priešpriešos ir karinės konfrontacijos grėsmės „kortų namelį“.

Prezidentas D.Trampas kalba apie „nepaprastą sėkmę“, tačiau tiek Amerikos, tiek Europos žiniasklaidos priemonės tiesiog mirga užtvindyta neigiamais komentarais ir prastais apžvalgininkų vertinimais.

Akivaizdu, jog ir Lietuvoje „veikia“ dar gerai išlikę buvusios tarptautinės politikos propagandiniai ruporai, glaudžiai susiję su tam tikrais „sluoksniais“ Jungtinių Valstijų administracijoje, kuriems prezidento D.Trampo brėžiama nauja užsienio politikos kryptis kelia „kinkų virpulį“.

Daugelis dar tikriausiai prisimena kilusią isteriją, kai D.Trampas kaip respublikonų kandidatas rinkimų kampanijos metu pažadėjo iš pagrindų pertvarkyti JAV užsienio politikos strategiją, kuri būtų grindžiama principu „pirmiausiai Amerika“ ir perspėjo, jog ateina diena, kai Europos ir Azijos šalims teks pačioms pasirūpinti savo gynyba.

Dabartinis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas labai tiksliai laikosi savo politinės programos tikslų, kurie, tikrai neabejoju, atitinka ne mažos dalies paprastų amerikiečių lūkesčius.

Tačiau D.Trampo politika yra niekaip nepriimtina Barako Obamos prezidentavimo laikotarpiu susiformavusiam isteblišmentui, kuris būtent daugumos paprastų amerikiečių sąskaita „maitino“ ištisas karinio pramoninio komplekso išlaikomas verslo bei politikos grupuotes bei su jomis susijusią karinę biurokratiją ir pats iš to „penėjosi“.

Taikaus sambūvio laikotarpis, trukęs nuo šaltojo karo pabaigos iki karo su terorizmu pradžios, kurį pradėjo prezidentas Džordžas V. Bušas, seniai yra pamirštas.

Pasaulyje ėmė dominuoti Jungtinių Amerikos Valstijų karo su terorizmu strategija, kuri yra įžiebusi ne vieną pasaulinio gaisro židinį ir sudariusi prielaidas rastis vis gilėjančiai konfrontacijai.

Atvirai niekinanti galiojusius karo įstatymus, draudžiančius kolektyvines bausmes, šoko ir siaubo doktrina buvo nukreipta ne tik į priešo karines pajėgas, bet ir į visuomenes plačiąja prasme.

Masinės baimės kėlimas tarptautiniu mastu buvo labai svarbi šios politinės strategijos dalis.

Europos isteblišmentas taip pat suskubo palaikyti tokią Vašingtono politiką, kuri buvo paremta pasaulyje plintančio terorizmo baime ir komunizmo grėsme, kylančia iš praeities.

Liberalaus kišimosi į kitų valstybių reikalus ginant žmogaus teises politika buvo visur pateisinama, atsižvelgiant į bendruosius principus, o Amerika kaip ir anksčiau, šaltojo karo metais, turėjo stovėti kovos su politiniu blogiu ir moraliniu reliatyvizmu avangarde.

Deja, Europos Sąjungos lyderiai šiandien nieku gyvu dar nenori pripažinti, jog ši JAV politika nebeturi perspektyvų, nežiūrint kokios pastangos būtų dedamos jos tęstinumui pačioje Amerikoje.

Todėl šiandien pakankamai ciniškai atrodo kiekvienas bandymas moralizuoti JAV prezidentą D.Trampą.

Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas po Antrojo pasaulinio karo siejusio Atlanto aljanso pakrikimas yra prasidėjęs tikrai ne su D.Trampo išrinkimu į prezidentus.

NATO vienybė labai nukentėjo per Jugoslavijos karus, kai JAV kariniai vadovai akivaizdžiai įsitikino, jog sprendimus tenka priiminėti kartu su Europos kariškiais, kurie niekaip nenori imtis iniciatyvos ir negali pasiūlyti praktinės pagalbos mūšio lauke.

Kita vertus, reiktų nepamiršti, kaip realiai „veikė“ sąjungininkų pasiūlyta pagalba JAV karo žygio į Iraką kontekste, kuris parodė, kad Amerika gali veikti viena, nepaisydama tarptautinės bendruomenės nuomonės ir neturėdama Jungtinių Tautų įgaliojimų, tokiu būdu pati tapdama grėsme taikai ir saugumui pasaulyje.

NATO atsirado dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metu nustekenta Vakarų Europa buvo nepajėgi apsiginti pati be Amerikos pagalbos.

Tačiau reikia pripažinti, kad dabartinė Europos Sąjunga, iki šiol tik deklaravusi bendros užsienio ir saugumo politikos būtinybę, taip ir liko neapibrėžtume, kaip tokia politika turi būti nustatyta ir įgyvendinta.

Kremliaus grėsmės korta ir Putino politika tapo gyvybiškai reikalinga neveiksniems Europos Sąjungos lyderiams, kad toliau galėtų naudoti Jungtinių Amerikos Valstijų politiką savo egzistencijos tęstinumui užtikrinti. Jeigu Rusijoje nebūtų V.Putino, jį reikėtų sukurti.

Todėl gilėjanti Šiaurės Atlanto praraja veriasi ne tik dėl egzistuojančios nesantaikos dėl kariuomenių. Ji nesusijusi net ir su ekonomine konkurencija ir konfliktais. Abu žemynus - Ameriką ir Europą - iš tikrųjų atitolino didėjantys nesutarimai dėl fundamentalių vertybių.

Iš tiesų D.Trampo laikysena būtent ir pabrėžia tą vertybinį skirtumą, o dabartinė Europos lyderių laikysena JAV prezidento atžvilgiu iš esmės liudija egzistuojantį kultūrinį priešiškumą.

Valstybės privalo pačios pasirūpinti savo piliečių saugumu. Tačiau šiandien Briuselyje nėra prielaidų rastis tokiam suvokimui iš pagrindų naujai Europos saugumo politikai, kuri galėtų laiduoti ir kitokią pasaulio tvarką bei garantuoti taiką.

Galima tik įsivaizduoti, kokią galutinę kainą tektų sumokėti dabarties pasauliui, jeigu toliau būtų siekiama išlaikyti konfrontacinės politikos strategiją.

Jeigu palygintume bet kokio karinio konflikto Senojo Žemyno teritorijoje galimybes, su, tarkim, JAV karinės operacijos Irake parametrais pamatytume, jog ten per keletą savaičių amerikiečių kariuomenė numetė daugiau kaip trisdešimt tūkstančių bombų ir dvidešimt tūkstančių tiksliojo taikymo sparnuotųjų raketų.

Tiesa yra ta, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento D.Trampo susitikimas su Rusijos prezidentu V.Putinu tėra tik mažas žingsnelis, kuris vis dėlto gali padidinti itin trapų šių pasaulio galybių tarpusavio pasitikėjimą.