Tęsiant pastabas dėl svetimvardžių vartojimo

Visuomenei būtų įdomiau ir problemai spręsti labiau praverstų, jei galėtume išsamiai apžvelgti "europinės tradicijos" susidarymo priežastis ir skirtingą jos pobūdį įvairiose kalbose.

Ne visa auksas, kas žiba

Nuostatą vartoti nepakeistus lotyniško pagrindo tikrinius žodžius tikriausiai pirmieji prasimanė ir labiausiai išplatino atstovai tų kalbų, kurių raidynai labai mažai skiriasi nuo lotyniškos abėcėlės. Pavyzdžiui, anglų, prancūzų, olandų raidynai tėra papildę lotynų abėcėlę vos dviem raidėmis j ir w.

Tuos garsus, kurių lotynų kalba neturėjo ir kuriems nereikėjo raidžių, šios kalbos ėmė žymėti tomis pačiomis lotyniškomis raidėmis, suteikdamos joms papildomų reikšmių. Papildomosios reikšmės suvokiamos pagal skirtingas pozicijas arba iš junginių su kitomis raidėmis. Pavyzdžiui, italų kalbos abėcėlėje raidė c (taip pat cc) prieš užpakalinės eilės balsius a, o, u ir priebalsius tariama kaip k, o prieš balsius e ir i - kaip č. Taigi, poeto Carducci pavardė tariama Karduči, o miesto Cremona pavadinimas - Kremona.

[CITATA]

Šios kalbos, neturėdamos raidžių su papildomais diakritiniais ženklais (priedais prie lotyniškų raidžių, kaip lietuvių ą, ę, į, ų, ė, č, š, ž), labai sutartinai atmeta tokias "iškraipytas" raides ir vietoj jų vartoja lotyniškąsias, "išgrynintas".

Su tuo susiduria mūsų tautiečiai anglų kalbą vartojančiose šalyse. Koks nors Žilius ar Žalys čia rašomas kaip Zilius ar Zalys. Tad kas tokiu atveju lieka iš pagarbos asmeniui ir jo pavardei? Nei tiksliai lietuviškais rašmenimis, nei "lotynizuota" rašoma pavardė neperteikia kitataučiui jos tarimo. Antra, redukuotos iki lotyniško pagrindo pavardės pasidaro dažnai sunkiai identifikuojamos su originalu - keblu jas surasti žodynuose, registruose ir pan. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje yra ir Česevičius ir Cesevičius. Anglų kalba užrašytos jos sutampa.

Šitokios kolizijos gresia ir mums, jei įgyvendinsime "europinį" vartojimo būdą. Be to, šis atvejis ryškiausiai rodo, jog kalbos, kurios svetimvardžius rašo "europietiška tradicija", toli gražu nebrangina jų autentiškumo ir "pagarbos asmeniui". Jos taip tarsi reiškia pretenziją būti privilegijuotomis ir pranašesnėmis už kalbas, vartojančias raides su diakritiniais ženklais.

Negalima ignoruoti garsinės raiškos

Anglų ar prancūzų kalbos dėl istorinės raidos yra atsidūrusios tokioje padėtyje, jog joms patogiau beveik nepaisyti svetimvardžio garsinės raiškos.

Anglų kalbos rašyba, mandagiai vadinama tradicine, iš esmės yra priartėjusi prie hieroglifinės, nesiskiriančios nuo kinų ar kai kurių senovės Egipto rašto atmainų. Todėl juokais net šmaikštaujama, kad anglai rašą "arklys", o skaitą "karvė".

Hieroglifinė anglų rašyba sukelia baisiai daug sunkumų patiems anglams, bet apie juos vengiama kalbėti, nes tai "prigimtinis" dalykas. Specialūs leidiniai, žinoma, nustato raidžių tarimo atvejus. Štai viename leidinyje yra surašyti net 133 anglų kalbos raidžių tarimo atvejai, nustatyti pagal lietuviškus atitikmenis. Prancūzų kalboje jų yra 73, vokiečių - 56 ir t. t.

Anglų kalboje ypač daug tokių atvejų sudaro raidės e ir o (vienos ir grupėje su kitomis raidėmis). Šiek tiek mažiau - raidės s ir t. Jeigu grupuotume anglų kalbos raidžių vartojimą ne pagal lietuviškus atitikmpnis, tų atvejų būtų dar daugiau. Pavyzdžiui, pagal lietuvišką atitikmenį - raidę š - viena grupė turi tris anglų kalbos atvejus: s - (Sugarbus - Šugarbuš), sch - (Schwann - Švon) ir sh - (Shepshed - Šepšed).

Kai tokia gausybė tarties variantų, ko gero, net ne visi anglai juos suvaiko. Apskritai kiekvienas anglų kalbą kaip gimtąją išmokęs žmogus iš anksto yra nuteiktas, kad rašytinė žodžio forma yra svarbesnė už sakomąją - t.y. raidė svarbesnė už garsą. Tuo metu lietuviui būdingas atvirkščias jausmas. Jam pirminė ir pagrindinė žodžio forma - akustinė.

Tad galima daryti preliminarią išvadą, kad "vakarietininkai", atkakliai brukdami "europinę tradiciją" vartoti nesulietuvintus svetimvardžius, eina prieš giliai įsišaknijusius daugumos lietuvių sąmonėje įgūdžius ir tuo apsunkina daugeliui žmonių galimybes suvokti skaitomą tekstą.

Dar daugiau sunkumų kyla, kai tenka išgirstą nepažįstamos kalbos svetimvardį užrašyti. 0 tai nutinka labai dažnai - juk gyvename gyvą žodį vis daugiau reprodukuojančios technikos laikais. Šiandien daug žmonių neskaito laikraščių, žurnalų, net knygų, bet valandų valandas sėdi prie televizorių ar radijo imtuvų.

Visokios pažintinės laidos pažeria dešimtis ir šimtus svetimvardžių garsine forma. Ir kur jis ieškos papildomos medžiagos, pavyzdžiui, apie žymųjį lenkų kompozitorių, kuris laidoje skambėjo Šopenas, jei visur būtų rašoma taip, kaip parašyta amerikiečių išleistoje "Lietuvių enciklopedijoje" - Chopin Fryderyk Franciszek? Ne kiekvienam ateis į galvą mintis, kad čia prancūziška pavardė.

Apie pavardės ryšį su asmeniu

Kai mūsų "vakarietininkai" kalba apie pavardžių ryšį su asmeniu, jie paprastai galvoje turi vien jų raidinę formą - garsinė pusė jiems mažiausiai rūpi. Štai ir gerbiamajam doc. dr. Antanui Smetonai rodosi, kad išlaikant lotyniško pagrindo raides (net ir be diakritinių ženklų!), reiškiama "pagarba asmeniui". Na, o teisingumo ministras Juozas Bernatonis autoritetingai pareiškė, kad "teisė į originalią pavardžių rašybą - prigimtinė", taigi einanti iš paties Dievo. Tačiau amžių būvyje ir dabar ne visi žmonės lygiai taip brangino savo ir kitų "prigimtas" pavardes.

Būta epochų ir šalių, kai ypač plito mada keisti pavardes. Esama tautelių, kuriose jaunuoliai tam tikrais brandos metais keičia vardus. Dauguma mūsų moterų mielai keičia mergautines pavardes, nors ko nebūna gyvenime!

XVI a. vokiečių, lenkų, lietuvių ir kitų tautų veikėjai dažnai savo pavardes sulotynindavo, o kartais tiesiog išversdavo į lotynų kalbą. Pavyzdžiui, vokiečiai, turėję pavardę Bauer (valstietis), imdavo vadintis lotyniškai - Agricola. Garsusis humanistas, liuteronybės teoretikas Pilypas Melanchtonas ją pasidarė iš graikų kalbos žodžių.

Ši mada neaplenkė nė mūsų pirmųjų raštijos kūrėjų. Antai Stanislovo Rapolionio tikrosios lietuviškos pavardės neturime užfiksuotos, ji atkurta iš lotyniško varianto - Rapagel(l)anus. Jurgis Zablockis rašėsi lotyniškai Georgius Sablocius, Abraomas Kulvietis - Abraamus Culvensis ar Culuensis. Neturime autentiško lietuviško Martyno Mažvydo parašo, daugiausia jis rašėsi lotyniškai - Mos(s)vidius. O štai Mažosios Lietuvos kunigas Danielius Gaidys savo pavardę išvertė į lotynų kalbą - ji rašoma Gallus. Jo sūnus Andrius ją pakeitė tos pačios reikšmės vokišku žodžiu Hahn.

Kas skatino to laiko intelektualus taip noriai savo tikrąsias pavardes keisti? Šiandien būtų sunku nusakyti motyvus, bet galima spėti, kad bene svarbiausias veiksnys buvo intuicija, jog lotyniškame tekste viskas turi būti suderinta su lotynų kalbos sistema. Vėliau tai galėjo skatinti autoritetingų pirmtakų pavyzdys. Būtų labai šaunu, jeigu pasitvirtintų prielaida, jog pirmieji humanistai, ėmę lotyninti savo pavardes, vadovavosi nuojauta organiškai jas įjungti į šios kalbos sistemą.

Dvi pavardžių lietuvinimo bangos taip pat paneigia tezę apie pavardžių "prigimtinę teisę".

XIX a. pab. - XX a. pr. sustiprėjus lietuvių tautinei savimonei, imta kratytis sulenkintų pavardžių - nuo jų numetinėtos slaviškos priesagos arba keisti garsai. Pavyzdžiui, vienas ankstyvųjų lietuvių literatų ir tautosakininkų buvo Mečislovas Dovoina-Silvestravičius. Šiandien jo pavardė - Davainis-Silvestraitis.

Mūsų atgimimo dainius Maironis Kauno gimnazijoje turėjo pavardę su priesaga -evič. Gal niekas nėra mėginęs nustatyti, kada jis iš Maciulevičiaus pasidarė Mačiulis. Aušrininkas Jonas Šliūpas, varpininkas Kazys Grinius taip pat atsisakė sulenkintų pavardžių Šliūpavičius, Grinevičius.

Turime pavyzdžių, kai patys veikėjai savo pavardžių nelietuvino, bet tai po jų mirties padarė mūsų visuomenė. Tokiu būdu iš Motiejaus Wolonczauskio ar Wolonczausko, kaip pats pasirašinėjo, atsirado Motiejus Valančius. Broliai Antanas ir Jonas Juškevičiai taip gavo pavardes Juškos.

Nei ši pirmoji lietuvinimo banga, nei antroji, kilusi 1933 m., kai Juozas Balčikonis spaudoje paragino inteligentus atlietuvinti suslavintas pavardes, nebuvo visuotinės - daug kas pasilaikė savo senąsias pavardes. Vis dėlto nemažai žmonių jas pakeitė. Pavyzdžiui, bibliotekininkas ir bibliografas Juozas Slapšinskas pasirinko pavardę Rimantas, teatrologas Vytautas Maknickas - pavardę Maknys. Ypač pavardes keitė karininkai, įvairūs tarnautojai ir mokytojai.

Būta ir pavardžių atlietuvinimo priešininkų. Bene pikčiausiai prieš šią akciją stojo poetas Jonas Kossu-Aleksandravičius. Šmaikščiai išsityčiojęs iš paties J. Balčikonio, straipsnyje "Žygis prieš vieną kareivį" jis 1933 m. pareiškė: "Raštus ir toliau pasirašinėsiu Kossu-Aleksandravičius." Tačiau likimo ironija - 1940 m. raštus ėmė pasirašinėti Jonas Kuosa-Aleksandriškis , o 1952 m. atsirado Jonas Aistis. Taigi, žymusis poetas net du kartus paneigė savo pavardės "prigimtinę teisę".

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais ir kitų tautų žmonės nevengdavo lietuvinti savo pavardžių, nors taip daryti jų niekas nevertė. Ryškiausias pavyzdys - 1919 m. į Kauną atvykęs šveicaras Juozas Eretas, kurio vokiška pavardė buvo Ehret. Įsijungęs į pradedančios nepriklausomą Lietuvos gyvenimą, jis be jokių skrupulų dėl "prigimtinės teisės", kad sklandžiau pritaptų prie savo naujosios tėvynės, tapo Juozu Eretu.

Šis pavyzdys (tokių rastume dar daug) mums leidžia sakyti - tikrai kultūringas žmogus, kad ir kaip brangintų savo pavardę, visada gerbs kalbos, į kurią toji pavardė patenka, teises ir savybes. Štai ką užmiršta ar apie ką vengia kalbėti mūsų "vakarietininkai".

Kiekvienas iš kitos kalbos imamas žodis tampa priimančios kalbos rūmui statybine plyta, kuri, reikalui esant, gali būti ir patašoma... Tikriniai skoliniai tuo atžvilgiu nesiskiria nuo bendrinių skolinių. To nederėtų išleisti iš akių ir teisininkams, ir kalbininkams.