Teroristas paštu iš Gvantanamo, su meile

Valstybės gynimo taryba faktiškai jau sutiko. Kad Lietuvoje būtų apgyvendinti Gvantaname  kalinti asmenys, įtarti terorizmu.  Nes taip pageidauja mūsų partnerė ir saugumo garantė. Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV).

Įdomi partnerė. Kai dezinfekuoja savo kiemą sudužus termometrui, išsvaido išsiliejusį gyvsidabrį per tvorą. Apdrabsto savo partnerių kiemus. Tegul jiems garuoja.

Įdomi saugumo garantė. Prašo mums patiems nusilaužti namų durų spyną. Specialiai atlapoti duris. Kad į mūsų namus įgriūtų mūsų kraštui dar nebūdingas paštas. Tarptautinis teroristas. Žada, kad duos nedaug. Tų ypač lauktų svetelių. Gal dešimt, gal dvidešimt. Vadinasi, juos tolygiai pasklaidžius, turėsime po kelis teroristo egzempliorius kiekvienai apskričiai. Po du "vierchus". Ne iš kažkokių vietinių, provincialių Pravieniškių. Iš Gvantanamo kalėjimo. Ir tokių konspiratorių, kad joks "ožys" ar JAV prokuroras neįrodė kaltės. Apsaugojo Alachas. Savaime suprantama, jie taps autoritetais. Galės skaityti vietiniams veikėjams paskaitas. Išskyrus šeštadienius. Aiškinti mimika. Kaip pasigaminti egzotišką sprogmenį. Ne įprastą, bet kvepiantį abrikosais.

Sako, jie ne teroristai. Tik šiaip sau Gvantaname palaikė. O dabar slapstys. Ne JAV teritorijoje. Įdės į seifuką, vardu partnerė Lietuva. Slapstys nuo Kinijos, talibų ir t.t. Tačiau kas tada yra Lietuva? Tik naujas taikinio adresas! Viešai praneštas! Turintis nukreipti pavojų nuo gerųjų amerikiečių. Nuo nacijos, skaičiuojamos šimtais milijonų gyventojų ir turinčios moderniausią ginkluotę. Jie bijo, o mes - ne.

Ir kas bus? O bus taip. Mes, trijų milijonų tauta, drąsiai drebėsime.

Užtūpę svetimą seifą. Nes JAV jo niekada neatsiims. Atiduos ir pamirš.

Latviai taip pat nepaprašys. Bet mes narsiai drąsinsimės ir drebėsime. Kad tarptautiniai Alacho kariai nesugalvotų seifo atimti. Ar už jį keršyti. Drebėsime, bet nepasiduosime. Nes mūsų drebulys labai narsus. Principingas, ištikimas, partneriškas. Todėl pakišime savo tautą. Kad nenukentėtų Amerika. Kad jai būtų lengviau derėtis. Kai užsimanys. Su tais pačiais talibais. Išparceliavus Gvantanamą į svetimas teritorijas.

O partnerystė bus tokia. Kai mūsų prezidentas susitiks su JAV prezidentu, galės jam gudriai, familiariai mirktelėti. Prieš tai įteikęs gintaro karolius. "Kukū, mes turime seifuuuką..." Ir gausime atsakymą "kukūūū". Amerikietis įvertins mūsų subtilų humoro jausmą. Bet golfą žais su Rusijos prezidentu.

O mes velsimės vis giliau. Į tarptautinio terorizmo batalijas. Tapsime jų šiauriniu taikiniu. Visai netyčia išlindusiu. O tada mus jau saugos ne Barackas Obama. Tik šv.Agotos duona. Ir pietiečiams per šaltas lietuviškas klimatas.

Kartais atrodo, jog mes specialiai siekiame susikurti sau kuo didesnius pavojus. Kad įtiktume amerikiečiams. Kad matytų visavertę sąjungininkę. Kokią? Dabar bus ciniškas sakinys. Tokią, kurios bent vieną taikingą pilietį teroristai jau paėmė įkaitu. Parodė visam pasauliui per televiziją. Pagrasino nupjauti galvą. Och! Ach! Štai toks reginys labai praverstų mūsų šalies reklamai. Koks nors Los Andželo taksistas, nė karto negirdėjęs apie jo sąjungininkę Lietuvą, bent sužinotų. Jog lietuviai - baltosios rasės. O dar po dešimtmečio sužinotų. Jog Lietuva - ne Švedijoje.

Gal per daug stengiamės įtikti? Pelnyti pasitikėjimą. Jau tiek pasitiki, kad padovanos mums teroristų. Vietoj saldainių. Apsidžiaugę net neklausiame, kiek reikia priimti. Kad vieno nepritrūktume. Iki pasitikėjimo.

Europoje tampame narsiuoju šuniuku. Narsiai apkiauksinčiu JAV "priešus". Nors tuo metu, kai mes kiauksime ant Aleksandro Lukašenkos režimo, Vakarų pasaulis jau "nuima gazą". Nemalonė - mums. Tuo metu, kai mes įnirtingai vėlėmės į Rusijos ir Gruzijos konfliktą, Vakarų pasaulis neįjungė viso "gazo". Nemalonė - vėl mums.

Rankiojome nemalones, dabar surankiosime teroristus. Nemalonė - vėl mums.

Olava STRIKULIENĖ