Artėja Kalėdos, atnešančios žmonėms daug džiaugsmo ir vilties, o 79 metų klaipėdietis Mykolas Gedminas vienas Kalėdas prisimena kaip didžiausią siaubą, neduodantį ramybės ir šiandien. Sakėsi yra likęs vienintelis kraupių įvykių Vaičaičių kaime, kuriame buvo apsistojusios rusų kariuomenės pagalbinės dalys, liudytojas ir tylėti nebegalįs. Štai ką ji "Vakarų ekspresui" papasakojo.
"Tai buvo 1944-ųjų Kalėdos. Be sniego. Dulkė smulkus lietus. Vakare su seserimi Egidija ėjau aplankyti kaimyną. Kirsdami kaimyno K. Budrio pievą, sutikome jo sūnų Kaziuką. Sušnekome. Staiga iš krūmų iššoko vyriškis, kuris mus "pasveikino" šautuvo buože per nugaras ir liepė eiti į A. Beniušio sodybą. Seserį paleido.
A. Beniušio sodyboje užėję į kambarį pamatėme pusiau gulom lovoje snaudžiantį girtą Andrejų Babachiną iš gretimo Lobos kaimo. Mus atvedęs vyriškis buvo jo brolis Steponas. Įsakė sėsti prie sienos ant grindų, kur jau sėdėjo mano bendrapavardis P. Gedminas, ir keikdamasis pradėjo mus kvosti. Nukreipė į mus revolverį. Užtaisė ir nuspaudė gaiduką. Bet vis užsikirsdavo. O kartą pasisekė - šūvis kiaurai perskrodė Kazio Budrio krūtinę. Jis parkrito ant šono ir pradėjo spjaudyti kraujais. Įlėkė A. Beniušio dukros ir pradėjo ant Babachino šaukti, ką padarė - Kaziukui tebuvo tik šešiolika metų. Vėliau paaiškėjo, kad vos per centimetrą kulka nekliudė širdies. Išgijo, bet šiandien ir jis jau yra miręs.
Šiek tiek apsiraminę A. ir S. Babachinai sugalvojo aplankyti Budrius, kurių du sūnūs Antanas ir Aleksas slapstėsi nuo sovietinės kariuomenės. Šaudydami po kojomis išsivarė ir mus. Dėkui Dievui, kad nenušovė. Neradę, ko ieškojo, nusivarė mus pas S. Songailą. Durų niekas neatidarė. Išėmę langą vis užtaisomu pistoletu grasino nušauti. Viduje A. Babachinas pradėjo naršyti po kambarius, ieškodamas Songailos sūnaus Albino. Nerado. Rado viename kambaryje kumelę.
Rusai gyvulius vogdavo. Vogė žąsis, avis, žinoma, ir arklius. Neradęs jaunojo Songailos, A. Babachinas įširdo ir pareiškė išsivedąs kumelę. Senasis Songaila - Simonas, per 70 jam tuomet buvo, parpuolęs ant kelių maldavo, verkė, šaukė, kad pasigailėtų. Stribas aprimo, tik šeimininkei atnešus lašinių. Tuomet privertė mus pasirašyti, kad neva mes pasižadam važiuoti į karinį komisariatą, tačiau paskaityti, po kuo pasirašom, neleido.
Kas buvo parašyta, vėliau paaiškėjo. Kad K. Budrys ėjo per laukus, stabdomas nestojo ir netyčia buvo peršautas. Tapom klastotės liudytojais. Mat peršautojo tėvas buvo nuėjęs į komendantūrą. A. Babachinas, aišku, išsisuko.
NKVD daliniai siautė po kaimus ir miestelius gaudydami jaunus vyrus. Taip nepaklusęs žuvo A. Butkus. Liko besilaukianti žmona. Žuvo P. Kunsmonas - buvo užmuštas dėl aulinių batų. Daug vyrų aplink žuvo miškuose. Kiti tvartuose ar daržinėse šiauduose buvo įsikasę. Kai aš per prievartą iš trečio karto buvau pagautas, iš rusų karininkų sužinojau, kad armijoje lietuvių tarnauja tik 10 proc. Tuo tarpu pokario laikraščiai skleidė jų propagandą - sėkmingai baigę karą einame pribaigti "banditų"."
O dabar jiems, tiems stribams ir vadams, mokamos pensijos. Ką jie padarė dėl mūsų Lietuvos? Juk tai tautos priešai..."
Baigęs pasakoti, Mykolas Gedminas grįžo į šias dienas: "Dabar Kalėdas švenčiame iškilmingai, o tuomet jos visai Lietuvai buvo gedulo ir rimties laikas, nes visoje Lietuvoje siautė sužvėrėję rusų kariai ir karininkai. Prisiminkime Klepočių tragediją. Mes greitai viską pamirštame. Kaip, pradedant carais, vėliau - ir komunistai, uždarinėjo katalikų bažnyčias. Neseniai tik keliomis eilutėmis buvo pažymėtos Kražių skerdynės ir Klaipėdos krašto, ir Rytprūsių genocidas. Viskas tyčia nutylima. O gal bijome priminti, kad buvo išgrobtos ir į Rusiją išvežtos muziejų vertybės? Tylime kaip avinėliai. Kur jau rusai koją įkėlė - nepatrauks. Nuo Maskvos kunigaikštystės laikų taip yra".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą