Tautiškumo paradoksai

Vienas Sąjūdžio laikų lyderių Romualdas Ozolas Vasario 16-osios išvakarėse pasiūlė "perskirti šiandien visiškai aiškiai Lietuvos visuomenę - į dalį tų, kurie nori gyventi Lietuvoje, ir dalį tų, kuriems ant Lietuvos nusispjaut". Priduręs, esą iškart suprantąs, kad viešojoje erdvėje jis ir jo rėmėjai bus apipilti etiketemis apie nacionalizmą, izoliacionizmą. "Nebijome: tokie esame ir tokie būsime", - sakė p. Ozolas. Po pareiškimu dėl telkimosi tautos ir valstybės ateičiai kuriant naują judėjimą "Už Lietuvą Lietuvoje" išsirikiavo dar keletas įžymių tautinio atgimimo laikų veikėjų pavardžių.

Poreikis tautinėmis idėjomis grįstai politinei platformai Lietuvoje neabejotinai yra. Ir jis ne toks jau marginalus, kaip dažnai teigia liberalesnės pasaulėžiūros apologetai. Tenka bendrauti su aibe išsilavinusių žmonių, kurie teigia pasirengę atsisakyti atviros ekonomikos idėjų, investicijų į modernias technologijas, kad ši šalis išliktų "žavia, civilizacijos nenužudyta provincionalia terpe, kurioje kuo labiau nepatogiai jaustųsi angliškai kalbantys užsieniečiai, o ne lietuviai".

Maža to, nuo penkis-šešis dešimtmečius Europoje diegiamo politinio korektiškumo pavargę kai kurių ES šalių piliečiai, atvykę čia, savaip žavisi Lietuva. Nes šioje šalyje galima nostalgiškai pajusti kokioje Italijoje jau senokai išsisklaidžiusį specifinį kvapą, kuriame be vargo užuosi "šiek tiek fašizmo, truputį ksenofobijos, šiek tiek daugiau – antisemitizmo" (teko su tokiais italais Lietuvoje pabendrauti). Žinoma, tas nostalgiškas žavesys nereiškia nieko daugiau. Tik kaip žvilgsnis į kokią amišų (nuo XIX a. technologinių laimėjimų atsisakę uždaros bendruomenės protestantai JAV) bendruomenę.

Ko gero, dar viena iniciatyva, šalia tautininkų, Tautos pažangos, Žalgirio ir kitokių per du dešimtmečius buvusių partijų ir judėjimų, kurių pabaiga nuo pradžios užtruks labai neilgai. Net ne dėl įvairių visuomenės "liberastų-tolerastų-europidų" įtakos. Svarbesnė priežastis yra ta, kad vienas po kito gimstantys ir netrukus užsilenkiantys tokie tautinės pakraipos judėjimai nuo pat praėjusiojo amžiaus paskutinio dešimtmečio taip ir nepasiūlė versijos, kaip ši tauta (visuomenė) gali suklestėti modernaus globalaus pasaulio laikais.

Čia slypi keletas lietuviškų paradoksų, kuriuos paaiškinti pakankamai sunku. Pvz., kodėl nuolatinis tautinėmis idėjomis grįstą ideologiją išpažįstančių susivienijimų poreikis randasi šalyje, kurioje gyvena iš esmės vientautė visuomenė. Tas poreikis net didesnis nei Estijoje ar Latvijoje, kuriose dviejų (autochtonų ir rusakalbių) bendruomenių takoskyra egzistuoja ir be specialių politinių deklaracijų. Palyginti su Latvijoje šį savaitgalį vykstančiu referendumu dėl valstybinės dvikalbystės, mūsų tautininkiškų grupių lyderių deklaracijos, esą Lietuvoje lietuviams nebeliko vietos gyventi, verčia nebent arkliškai nusiprunkšti.

Manau, kad viena iš esminių šio nuolat atsinaujinančio proceso prielaidų yra verslo parama. Tautininkiškus judėjimus pačioje jų pradžioje ima gana dosniai remti vadinamas "tautinis verslas" – pakankamai išsiplėtęs Lietuvos mastu, it velnias kryžiaus bijantis ir nesugebantis plėstis į kitas regiono šalis, tačiau tveriantis aukštas tvoras užsienio investuotojams, kad šie neišniekintų lietuviškos verslo idilijos, kada visi jau viską pasidalinę, rankos poromis plauka rankas, o lūpos taip ir laukia iš esmės prisisiurbti prie viešaisiais finansais vystomų visuomenei svarbių projektų.

Tačiau toks entuzistingai kilęs tautinio verslo ir tautininkų politikų, visuomenininkų tandemas užsilenkia itin greitai. Nes verslininkai yra verslininkai, o Lietuvos nacionalistai vis dėl to labiau užneša į kairiuosius. Todėl netrukus kyla pasaulėžiūros konfliktai. Verslo aukos netrukus baigiasi, o savo nuosavus pinigus investuoti į tautinį bendrumą – žiauriai gaila.

Kita vertus, per penkerius paskutinius metus paskaičius dabar į "Už Lietuvą Lietuvoje" užsirašiusių lyderių interviu skirtinguose šaltiniuose, gali nesunkiai atpažinti kitą kvapą – tas aromatas jau kitoks, jis primena sovietinių laikų nacionalizmą, tačiau kartu ir milžinišką nostalgiją sovietiniams laikams – kaip ten mums, mokslininkams, akademikams, filosofams buvo gera būti socialiai, o dabar Lietuvoje – tiesiog suknistai. Kitaip tariant, kyla įspūdis, kad vyresnieji Lietuvos tautininkai yra sovietinių laikų garbintojai, ne tik dėl anais laikais turėto išskirtinio socialinio statuso, bet ir dėl to, kad anais laikais lietuviu būti buvo neišpasakytai lengva. Prieštaringa, tačiau taip ir yra. Visuotinės laisvės laikais būti lietuviu daug sunkiau.

Ir čia jau kyla labiausiai eretiška išvada. Lietuvių mentalitetas yra atviras, kaip pereinamasis kiemas: intelektualus paslapčia kankina sovietinės nostalgijos recidyvai, konfliktuoja su garsiomis dabarties deklaracijomis, o mažiau išprusę žmonės lengvai pasiduoda rusiškai, lenkiškai propagandai ir populistinėms idėjoms. Tačiau visa ši mišrainė visomis išgalėmis priešinasi atviros visuomenės ir ūkio kūrimui.

Dirstelėję į Estiją pamatysime nebent atvirkštinį atvaizdą: atvira, į Skandinavijos šalis integruota ekonomika, tačiau politinio, intelektualų ir šiaip žemesnių luomų mastysena iš esmės atmeta sovietinę propagandą, netampoma nostalgijos traukulių. O tam, kad patektum į politinę įtaką darančių, verslo madas diktuojančių žmonių ratą, privalai būti estas. Nesvarbu, kokios kilmės, tačiau estas be jokių išlygų. Kitaip – jokių galimybių. Nesu tikras, ar toje šalyje mūsų p. Uspaskichas su p. Romanovu turėtų bent kiek apčiuopiamų šansų. Bent jau iki šiol tokių ten nebuvo.