Tautiniai užsienio politikos bruožai

Tikriausiai nerastume tokio kolektyvo, kurio nariai teigtų, kad jiems patinka padlaižiai, skundikai ar karjeristai be principų ir moralės. Silpnavaliai, neturintys savo nuomonės ar nesugebantys aiškiai ir tvirtai išreikšti savo pozicijų, taip pat užsitarnavusieji padlaižio etiketę negali tikėtis juos supančių žmonių pagarbos.

Taip yra ne tik įmonių ar organizacijų kolektyvuose, bet ir valstybių santykiuose. Juk valstybės - tai didelės žmonių grupės ir joms taip pat galioja tie patys psichologijos dėsniai kaip ir atskiriems individams.

Kiekviena valstybė stengiasi išsikovoti autoritetą ir pagarbą tarptautiniu lygiu, nes nuo to labai priklauso jos įvaizdis, kyla vertė, atsiranda užsienio partnerių pasitikėjimas. O tai savo ruožtu skatina užsienio investicijas, palengvina problemų tarp šalių sprendimus, kitaip sakant, valstybės iškovotas autoritetas veikia ne tik išorinę erdvę, bet ir vidaus gyvenimą. Negana to, užsienio šalių pripažinimas ir teigiamas vertinimas gali pakelti tos pačios valstybės piliečių savivertę, o vieningi ir pasitikintys savo valstybe piliečiai yra šalies stabilumo garantas.

Tačiau pažiūrėjęs, kuo Lietuvos valdžios institucijos grindžia bendradarbiavimą su užsienio valstybėmis, galėčiau teigti, kad pripažinimo poreikio stadijos mes, kaip valstybė, dar nepasiekėme. Visa mūsų valstybės, tiksliau, valdžios vykdoma užsienio politika man primena padlaižiaujančio pavaldinio elgseną: žūtbūt įsiteikti viršininkui arba šiuo atveju - daugybei viršininkų. Jokio orumo ar tvirtų pozicijų aš, kaip pilietis, nematau, tad susidaro įspūdis, kad mūsų užsienio politikos formuotojai laiko save menkaverčiais, o sprendžiant bet kokius tarptautinius klausimus užima jaunesniojo brolio poziciją. Na tokio, kuriam reikia pamokymų, kaip gyventi, kuris dar nesugeba savarankiškai spręsti iškilusių klausimų.

Panašiai elgėsi kai kurie išlaisvinti baudžiauninkai. Netekę pono valdžios, dalis baudžiauninkų skundėsi, neva prie pono geriau buvę, bent jau aiškiai nubrėžtas gyvenimo gaires turėję, o dabar mat jau patiems reikės būti savo likimo kalviais.

Subyrėjus blogio imperijai, taip elgėsi ir Lietuva: iškart puolė naujų “ponų” ieškoti. Surado. Ir greitai. Propagandinės isterijos apakintą, skalbimo milteliais apibarstytą ir alum pagirdytą tautą jos “išrinktieji” skubiai nustūmė kitos Sąjungos glėbin.

Gal ir nieko būtų toje Sąjungoje, tik tas baudžiauninko mentalitetas trukdo mums būti šeimininkais savo valstybėje: nieko nesprendžiame be nurodymų ar bent jau patarimų “iš viršaus”. Bet kokią kvailystę galima pateisinti Europos Sąjungos (ES) direktyvomis. O šioji Sąjunga tikrai mielai mums patarinėja. Patarinėja (ir įsakmiu tonu!), koks šeimos modelis lietuviui turi būti priimtinas, kokius paradus ir renginius galime rengti, kokias daržoves auginti privalome. Taip pat nurodo, kokios laidos nepilnamečiams gali būti rodomos per televiziją.

Prisiminkime, kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė vyko aiškintis pas Švedijos ambasadorių dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo. Savarankiškos užsienio politikos kaip ir neturime. Su kuo bendrauti ir kaip bendrauti, taip pat Briuselyje sprendžiama. Ten, pavyzdžiui, buvo nuspręsta, kaip ES šalių diplomatai turi reaguoti į Irano prezidento kalbą: kai tik pasigirs kritika Izraelio atžvilgiu, reikia visiems demonstratyviai išeiti iš salės. Ir mūsų šalies atstovai išėjo. Kaip ponai liepė, taip ir padarė.

Bet ar išties visada ES šalys mūsų valstybei nurodinėja? Ogi ne. Kai bėda ištinka, tada ES iškart deda į krūmus. Ypač kai Rusija, svaigdama nuo savo paranojiškų imperinių vizijų, nusprendžia “paspausti” Lietuvėlę. Prisiminkime nevykėlio lakūno Trojanovo skrydį virš Lietuvos: ar daug pagalbos sulaukėme iš Briuselio, kai Kremlius mūsų šalį terorizavo? Tuomet tai buvo tik mūsų ir Rusijos reikalas. Briuselio aktyvistus labiau domina seksualinių mažumų problemos. Čia jie nurodyti tikrai greiti, o mūsų bėdas su vis nerimstančia kaimyne mums ir palieka. Lygiai tokia pat situacija ir dabar: Rusija įžūliai kankina mūsų šalies piliečius pasienyje, daro akivaizdžiausią ekonominį ir politinį spaudimą, tačiau ES vadovai to tarsi nemato. Na, o lietuviškieji užsienio politikos senbuviai visiškai nesugeba atitinkamai reaguoti į susidariusią situaciją. Tik gieda tarsi užkeikti seną maldelę: “Negalima su Rusija pyktis. Reikia konstruktyvaus dialogo”.

Niekas ir nesako, kad reikia pyktis. O konstruktyvaus dialogo taip pat nematyti. Gal pokalbius su Rusijos šantažistais pagyvintų užuominos apie karinio tranzito iš Karaliaučiaus apribojimus? Arba atitinkamą elgesį su Rusijos vežėjais? Gal ir atsirastų tada konstruktyvus dialogas. O dabar elgiamės kaip silpnavaliai bailiai. Užtai ir nesiskaito su mumis niekas. Gerbia tik tą, kuris turi stuburą, nėra kietakaktis, tačiau elgiasi kaip žinodamas savo vertę. Orumo ir savivertės reikia palaikant santykius su kaimynais.

Negerbia mūsų ne todėl, kad esame maži, negerbia, nes mes patys savęs negerbiame. Atrodo, baudžiava paliko savo palikimą mūsų sąmonėje, nesugebame dar būti orūs, jausti savo vertę, bendrauti su užsienio partneriais kaip lygūs su lygiais. Dėl to ne tik mažėja tarptautinis prestižas, bet smunka ir piliečių pasitikėjimas valstybe. Valstybe, kuri nepajėgi jų ginti.

Stasys BUŠKEVIČIUS, "Respublika"