Kas atsitiko, kad jaunuolių sveikata metai iš metų prastėja, ir ką turėtų padaryti valstybė, kad žmonės patys rūpintųsi savo sveikata bei to paties mokytų savo vaikus.
Apie tai prie Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo diskutavo pirmasis po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS, Seimo narys, sveiko gyvenimo propaguotojas Dainius KEPENIS ir buvęs Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Algirdas RASLANAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Štai turime tokius duomenis – net 40 proc. jaunuolių pripažinti netinkantys karinei tarnybai. Šie skaičiai verčia pagalvoti, kad mūsų laikais tokių skaičių tikrai nebuvo.
Statistikos neprisiminsiu, bet kas ketverius metus esu organizavęs tris dzūkų olimpiadas, tad palyginęs tų gūdžių sovietinių laikų jaunuolių fizinį pasirengimą ir dabartinį, matau tragišką vaizdą. Kas atsitiko?
A.BUTKEVIČIUS: Pirmiausia, galima pasakyti, kad iš tikrųjų taip ir yra. Kaip žmogus, vykdęs patį pirmąjį šaukimą į Lietuvos kariuomenę 1991 m., galiu pasakyti, kad daugeliu atvejų šie žmonės yra apgavikai.
Visų pirma, apgavikai yra kariuomenės medikai, kurie šauktiniams rašo įvairias diagnozes, taip pat ir patys jaunuoliai bando išsisukti nuo tarnybos Lietuvos kariuomenėje. Taip yra, jei kalbėtumėm apie santykį su kariuomene.
Tačiau jei kalbėtumėm apie visuomenės sveikatą, galiu tik pasakyti, kad mūsų valstybėje neegzistuoja sveiko gyvenimo būdo politika ir neegzistuoja orientacija į fizinį aktyvumą, kuris žinomas nuo antikinių laikų kaip pagrindinė geros sveikatos sąlyga. Natūralu, kad toks valstybės santykis su savo vykdoma politika piliečių atžvilgiu duoda rezultatą.
Trečias dalykas, pasaulis pasikeitė ir žmonės vis labiau orientuojasi į virtualias erdves, ignoruodami tą realybę, kurioje gyvena. Daugeliu atvejų kompiuteris ir kompiuteriniai žaidimai pakeičia žaidimus, kuriuos žaisdavo mano kartos žmonės. Visi šie vadinamieji „neįgalūs“ asmenys, pakliuvę į kariuomenę, labai greitai keistųsi į teigiamą pusę.
Aš dar turiu nuotraukų archyvą, kai mes fotografavome iki pusės nuogus vyrus, kai tik jie atėjo į kariuomenę, tada fotografavome po trijų ir po šešių mėnesių. Tose nuotraukose jie yra visiškai kitokie žmonės. Visiškai kitaip atrodo: yra „rėmas“, yra pečiai, yra raumenynas. Kalbu ne apie kokį nors vieną asmenį ar apie kokią specialią grupę, bet apie ištisą šaukimo grandį. Daugeliu atvejų jie buvo „pamaitinami“, nes gaudavo žymiai geresnį maistą nei namuose, be to, gaudavo fizinio krūvio ir medicininę priežiūrą.
Tad visi tie „iškritę“ vyrai grįždavo ne tik į rikiuotę, bet ir į normalų gyvenimą. Manau, kad ir su šiais taip atsitiktų, jeigu mamytės, tėveliai ir medikai nebandytų jų gelbėti nuo pareigos Tėvynei.
G.JAKAVONIS: Sutinku su jumis, Audriau, medikų nesąžiningumas – skaudi tema. Tačiau norėčiau šiandien kalbėti ne apie tai. Kiek tenka kalbėti su fizinio lavinimo mokytojais, jie teigia, kad ši karta yra daug silpnesnė. Aš dalyvauju žygeivių judėjime.
Prieš keletą metų teko dalyvauti pėsčiųjų žygyje Izraelyje, kur 35 laipsnių karštis, kalnai, dykumos. Eina žmonės, už rankų vesdamiesi 5-7 metų vaikus, eina 30 ar 40 kilometrų.
Kiek teko su jais bendrauti, jie sakė, kad jų tautą šitiek engė, jog jie jau daugiau nepasiduos, todėl žmonės turi būti užsispyrę, gerai pasiruošę gintis, kariauti. Tarp jų ir mūsų požiūrių yra didelis skirtumas. Tiesą pasakius, aš nesuprantu, kaip karys gali būti silpnas ir nepasiruošęs.
D.KEPENIS: Dviem žodžiais neatsakysi. Išnagrinėti, išanalizuoti ir pateikti išvadas prireiktų taip pat nemažai laiko. Pirmiausia, manau, medikams buvo duotas uždavinys trumpinti eiles prie šeimos gydytojo kabinetų, greičiau ligonį paguldyti ir piginti vaistus. Jie tą uždavinį vykdo iki šiol.
Kuo ilgiau vykdo, ta eilė vis labiau ilgėja, ligonių daugėja. Ministerija, kuri sako, kad saugo sveikatą, yra ligų gydymo ministerija. Tai pasakius būtų aišku, kad ji rūpinasi ligoniais, o sveikata yra visų reikalas, pradedant švietėjais, mokytojais, šeimomis, bendruomenėmis, – visi turėtų įsijungti.
Manau, medikai daug padarė, atleisdami mokinius nuo fizinio lavinimo pamokų. Jie padarė meškos paslaugą ir kėlė sau kitus uždavinius, ne profilaktinius. Kita vertus, tos organizacijos, kurios buvo atsakingos už stiprų jaunuolį, užsibrėžė sau tikslą parsivežti medalių.
Pirmuoju smuiku grodavo politikai, kuriems reikėdavo atsiskaityti prieš rinkėjus, kaip jie sutrumpino eiles pas daktarą, o kreivas stuburas ar ne kokie raumenys mažai kam rūpėjo.
Šiandien jau yra baisu prisipažinti, kur mes patekome. Net trys padaryti prisitraukimai šiandien jau atrodo daug. Pamatytumėte, kas darosi mokyklose, vaikai visą laiką sėdi prie kompiuterių. Net ne 40, o apie 46 proc. jaunuolių yra netinkami kariuomenei. Seime buvo svarstomas šis klausimas.
Čia „kosmetinio kremo“ jau nepakaks, reikia labai rimto susitarimo, rimto valstybės užsakymo, kuris atskirtų sveikatos sritį ir labai aiškiai ją identifikuotų, kiek mes turime rimtų specialistų.
Jei fizinio lavinimo mokytojas, užsiauginęs pilvą traukia dūmą, tai nesistebėkime, kad ir mokinys darys tą patį. Kita vertus, mes bandėme ieškoti rodiklių, pagal kuriuos vertiname moksleivius, bendraamžius, kaip palyginti klases, miestus, Lietuvą su pasauliu.
Tačiau mes šiandien nesame sutarę dėl vieningų rodiklių, pagal kuriuos galėtume vertinti specialistų darbą. Seime jau yra paruoštas nutarimas, kaip įgyvendinti naują sveikatos stiprinimo strategiją, kad būtų sustabdytas ligotumo augimas. Kai kas sako, kad tėveliai susitaria su medikais, kurie atleidžia jaunuolius nuo kariuomenės. Bet aš manau, kad čia yra garbės dalykas.
Save gerbiantiems tėvams turėtų būti garbė, kad moksleivis patenka į kariuomenę, kad grįžta kaip tikras vyras, su kietais pečiais ir „tarka“ ant pilvo. Jeigu mums pavyktų suformuoti tą valstybės užsakymą, kurį priimtų švietimo sistema ir kitos sistemos, jeigu mums pavyktų daiktus pavadinti savo vardais…
Pažiūrėkite, ką reiškia žodis „sveikatinimas“. Pasirodo, kad įstatyme šis žodis reiškia farmacinę veiklą, medicininės technikos panaudojimą, asmens sveikatos priežiūrą, toliau – visuomenės sveikatą: skiepus, gimdos kaklelio vėžio ir kitų vėžio formų profilaktiką, o pačioje pabaigoje – sveiką gyvenseną. Toks požiūris buvo iki šiol, mes dabar bandome jį keisti.
Padarėm labai rimtą žingsnį, kai Klaipėdoje susirinkę devynių universitetų rektoriai pasirašė sveikatos tausojimo ir stiprinimo įgyvendinimo bendradarbiavimo sutartį. Mes manome, kad mokslas turi duoti toną. Pradedant nuo dėstytojų, kurie perduoda savo studentams, o jie – mokiniams ir t.t.
Tie universitetai pasiskirsto uždavinius: fizinio aktyvumo, sveikesnio maisto, psichohigienos, vadybinius, strateginius klausimus, sveikatos paso įvedimo ir pan. Maniau, kad viską galima įgyvendinti daug greičiau, bet, pasirodo, kad mums tam vienos kadencijos neužteks.
G.JAKAVONIS: Gerbiamas Algirdai, nepamenu, nuo kada Lietuvos mokyklų brandos atestate tapo neprivaloma įrašyti fizinio lavinimo pažymį. Ar viskas toje sovietinėje sistemoje, kurią mes keikiame, buvo blogai? Ar mes neklydome kai ko atsisakydami, žiūrėdami į nelabai gerus pavyzdžius Vakaruose?
A.RASLANAS: Tikriausiai vienos tiesos nėra, ji tokia, kokiu kampu mes matome įvairius dalykus. Ko gero, reikia pasakyti, kad keičiasi pats gyvenimas. Mes matome, kokie įvyko pokyčiai po Nepriklausomybės. Mane labiausiai stebina, kaip keičiasi žmonių sąmoningumas.
Dalies žmonių sąmoningumas keičiasi labai lėtai, o jaunimo sąmonės pokyčiai vyksta labai greitai. Vadinasi, ateina visiškai nauja informacija, naujos galimybės, jaunimas pradeda ieškoti visiškai kitų nišų.
Teisingai Audrius pasakė, kad viso to, kas anksčiau buvo nusistovėję ir jaunimas matė galimybę save realizuoti ir savo tvirtą asmenybę ugdyti per sportą, per fizinį aktyvumą, per karinę tarnybą, šiandien nereikia. Reikia „kietos“ galvos, reikia mokėti valdyti kompiuterius, kurti programas.
Tu labai gerai gyveni, dirbdamas kokioje nors užsienio firmoje, orientacija – geras atlyginimas. Gyvenimas yra pasikeitęs ir jaunimas labai gerai žino savo prioritetus. Dainius gerai pastebėjo, kad daugelio vyresnių žmonių sąmonėje yra išlikęs supratimas, kad valstybė turi pasirūpinti manimi.
Visuomet iškyla klausimas, kodėl žmogus nesirūpina savo sveikata taip, kaip jam priklausytų. Tada iškyla ir kitas klausimas – kiek valstybė skatina žmogų būti sveiką. Jeigu aš tingiu, vartoju alkoholį, rūkau ir susergu, tai valstybė manimi pasirūpins. Jeigu esu sveikas, sveikai gyvenu, laikydamasis sveikos gyvensenos principų, tai ar kokiu nors būdu valstybė mane skatina tą daryti?
Tarkime, ar valstybė skatina mokėdama už sporto klubo lankymą ar rekreacines priemones, ar padengia degalų išlaidas už savaitgalinius išvažiavimus į Druskininkus ar į mišką? Visiškai ne. Žmogus turi pats daug investuoti į savo sveikatą. Tuomet kyla klausimas, kodėl valstybė žmogaus ligos atveju ugdo tinginystę, apsileidimą, bet visiškai neskatina sveikatos.
Kitas dalykas – ugdymo stoka. Mes jau maždaug 15 metų kalbame apie tai, kiek pasikeitė mūsų sveikos gyvensenos samprata. Koks yra ugdymo procesas mokykloje, kad mes išmokytumėm vaikus sveikai gyventi? Pirmas dalykas – darželis, mokykla.
Antras dalykas – šeima. Kai sudedame visas dedamąsias, pamatome, kad nė viename dalyke nėra aiškaus proveržio. Jei pažiūrėsime realiai, tai tik Sveikatos apsaugos ministerija priima sprendimus vaikų sveikos mitybos klausimais. Tai yra labai teigiami ir geri pokyčiai. Vaikai pradeda suprasti, koks yra sveikas maistas, kad taip maitinantis įmanoma išsaugoti sveikatą ir kad tai yra nauda.
Antras dalykas – fizinis aktyvumas. Kokie pokyčiai įvyko? Jokių. Yra tik labai aiški regresija. Šioks toks pokytis yra neformaliame ugdyme, bet tai yra labai maži pokyčiai. Žalingų įpročių prevencija…
Buvo priimti labai geri dalykai, taip pat keičiasi ir socialinė aplinka. Mažiausiai pokyčių yra toje ugdymo dalyje, būtent mokinių, nuo kurio mes turime pradėti. Tik praėjusiais metais priimtas Kūno kultūros ir sporto įstatymas pradeda rodyti pokyčius, kad sudaromos tam tikros galimybės.
Įvestos pratybos, kurios yra darželio lygmenyje, pradiniame ugdyme, viduriniame ugdyme padidėjo valandų skaičius.
G.JAKAVONIS: Gerbiamas Audriau, kodėl, jūsų manymu, vidurinėje mokykloje buvo panaikintas karinis parengimas?
A.BUTKEVIČIUS: Pradėkime nuo to, kad mes Lietuvoje turime politikus, kurie nesupranta žodžio „politika“. Valstybė turi turėti politiką, savo principų rinkinį tam tikrose srityse.
Kai mes kalbame apie tokius dalykus kaip krašto apsauga, gynyba, galų gale kalbame apie sveikatos apsaugą ir sveikatinimą, tai yra visiškai skirtingi dalykai. Dėl keisto nesusipratimo jie yra suplakti į vieną vietą. Taip yra todėl, kad valstybė turi partijų programas, partijos dalyvauja rinkimuose ir laimi, bet toliau visa tai nerealizuoja per konkrečias politikas tam tikrose srityse.
Antras dalykas, kodėl yra panaikinti tokie svarbūs dalykai kaip karinis paruošimas, tam tikri fizinio lavinimo motyvai, žmogaus apmokymas, kaip palaikyti tam tikrą fizinę būklę. Nekalbu apie sportavimą. Įsivaizduoju, kad mokyklose esančių fizinio lavinimo pamokų tikslas – išmokyti žmogų atitinkamu būdu palaikyti savo fizinį aktyvumą, palaikyti formą, kuri yra reikalinga visam gyvenimui.
Negaliu pamiršti savo fizinio lavinimo mokytojo, kuris buvo ir mokyklos direktorius. Jis mums sakydavo, kad mes privalome išmokti daryti rytinę mankštą. Kodėl visa tai buvo išmesta? Todėl, kad mūsų valdžios pataikauja rinkėjui. Todėl, kad jos įsivaizduoja, jeigu netaikys tam tikro prievartos komponento, į jas bus žiūrima palankiau, kad už jas bus balsuojama.
Kadangi aš nenoriu, kad už mane kas nors balsuotų, tai aš pasakysiu, kad tam tikra prievarta yra būtina ir kariuomenė šiuo požiūriu yra idealus instrumentas.
Kariuomenė yra skirta ne tik tam, kad krizės metu šie vyrai ir moterys būtų panaudoti gynybai. Kariuomenė turi standartizuoti ir kalibruoti jauną žmogų pagal valstybės poreikius.
Žmogus turi turėti ne tik atitinkamą fizinį aktyvumą ir gauti atitinkamas žinias gynybos srityje, pirmos pagalbos suteikimo srityje. Kariuomenė turi duoti atitinkamas politines žinias ir istorinių žinių komplektą. Kol mūsų valstybę valdys žmonės, besidomintys tik savo buvimu valdžioje, bet ne valstybės statyba, kurios vienas iš prioritetų yra sveikas ir besivystantis žmogus, tol mes negrįšime prie profilaktinės krypties medicinoje, kuri turėtų būti pagrindine kryptimi, tol mes turėsime tokią situaciją.
G.JAKAVONIS: Tarpukaryje turėjom savanorišką Šaulių organizaciją, vykdavo šaulių žaidynės. Ir dabar matau šiokį tokį atgimimą, bet pastebėjau, kad visoje Lietuvoje yra tik trys šaulių specializuotos klasės – Varėnoje, Alytuje ir Telšiuose.
Vasaros stovyklų lygio, bet geriau negu nieko. Kažkada Algirdui Monkevičiui būnant švietimo ir mokslo ministru, tiesa, dabar jis vėl sugrįžo, bandėme pasirašyti bendradarbiavimo sutartį, kad šauliai, Kūno kultūros ir sporto departamentas ir kiti judresni žmonės darytų projektus. Ką, jūsų manymu, būtų galima padaryti?
D.KEPENIS: Audrius jau paminėjo, kad valstybės akcentai yra ne ten sudėlioti. Tose trijose mokyklose, kuriose yra šaulių būreliai, yra mokytojų, kuriems yra įdomu. Kol nebus pavyzdžių, kol nedegs tuo patys mokytojai, situacija nesikeis. Kaip aš galiu eiti su mokytoju į kalnus, jei jis užlipęs į mažą kalniuką uždūsta. Noriu eiti su tokiu, kuris įkops kartu į viršūnę.
Mes labai nustebtume pamatę kunigą lėbaujantį kavinėje, nes jis turi rodyti gražų pavyzdį. O kai kultūros specialistai lėbauja, tai nekreipiame dėmesio, tai yra natūralu. Nuo čia reikia pradėti, nuo to turi priklausyti jo atlyginimas. Jei jis yra savo srities meistras, tai meistrams turi būti atitinkamai atlyginama.
Sveikatos biurai, kurie buvo įkurti, ir kurie dirbo mokyklose, ne visi yra pavyzdžiai moksleiviams, ne visiems tai rūpi. Taigi, pirmas etapas – mokytojai, kurie turi mokyti kitus. Jeigu aš nematau mokytojo, nematau pavyzdžio, tai aš ir toliau snaudžiu. Šalia to dar yra infrastruktūra.
Ji labai skiriasi mūsų mokyklose. Vienose yra viskas sutvarkyta. Ten, jeigu direktorius yra entuziastas, jis taip sutvarko, kad visko yra: ir skersiniai, ir stalo teniso stalai, galima užsiiminėti svarsčių kilnojimu ir t.t.
Bet yra mokyklų, kur net dušo nerasi, nes vyrauja toks požiūris – o kam to reikia. Aš džiaugiuosi, kad pagaliau Švietimo mokslo ir sporto ministerija suskaičiuos ir išsiaiškins, kur ko trūksta ir kaip padaryti, kad tas sąlygų minimumas būtų užtikrintas, kad visi mūsų moksleiviai gautų elementarią galimybę fiziškai judėti tiek su prietaisais, tiek be prietaisų.
Džiaugiuosi, kad naujasis švietimo mokslo ir sporto ministras apie tai mąsto. Ankstesniais metais, kai klausinėdavau ministerijos vadovų, kas yra atsakingas už moksleivių sveikatą, tai jie negalėjo rasti to žmogaus, niekaip man jo neįvardijo. Kažką jie ten veikia, bet net nesugeba įvardyti rodiklių, pagal kuriuos vertina. Tarp kitko, rodikliai, kurie yra mokyklose, labai skiriasi nuo rodiklių, kuriais matuojama kariuomenėje.
Mokyklose stebi mokinių regėjimą, stuburą, o kariuomenėje šie rodikliai yra pačiame gale. Pirmiausia, psichologinis pasiruošimas. Pasirodo, trečdaliui jaunuolių negalime patikėti automatų, nes jie yra psichologiškai nepatikimi.
G.JAKAVONIS: Jei aš eidamas pamatau užrašą „Sveikatos centras“, ką man galvoti, kas tai yra – stadionas ar ligoninė?
A.BUTKEVIČIUS: Pinigų išpompavimo į savo kišenes vieta. Didžiąja dalimi. Pakalbėkime apie tai, ką reikia daryti. Noriu pateikti du pavyzdžius. Kalbėkime apie dvi valstybes iki Antrojo pasaulinio karo – apie Rusiją ir Vokietiją. Sportavo kiekvienas.
Žmogus turėjo būti tikras invalidas arba labai sunkus ligonis, kad neturėtų tam tikro įsipareigojimo judėti tėvynės labui. Nacija buvo ruošiama. Rusijoje nuo 1932 m., Vokietijoje – nuo 1933 m., kai Adolfas Hitleris atėjo į valdžią. Tiek Stalinas, tiek Hitleris ruošė žmones ir, nežiūrint jų didelių ir blogų darbų, tas įtraukimas į labai intensyvų fizinį aktyvumą davė ir daugybę pliusų. Svarbiausia, jis rodo, kad jeigu yra politinė valia, tai yra padaroma. O žuvis genda nuo galvos.
Jeigu kandidatas į prezidentus reklamuojasi, kad turi juodą diržą ir t.t., o paskui 10 metų būdamas valdžioje nevykdo jokios elementariausios nacijos įtraukimo į judėjimą programos… Kai jūs kalbėjote apie 40 ar 46 proc., patikėkite, nėra tarp jų tiek ligonių, kurie negalėtų judėti.
Pasakykite, kuo turi susirgti žmogus, kad negalėtų judėti. Kuo turi sirgti jaunas vyras, kad negalėtų būti paimtas į kariuomenę, kad negalėtų atlikti elementariausių fizinio apkrovimo testų? Nejaugi visi tie 46 proc. turi širdies negydytas ydas? Jie visi serga sudėtinga infekcine liga?
A.RASLANAS: O gal trūksta kariuomenės lankstumo ir požiūrio, kaip tokius žmones galima būtų panaudoti tarnybai?
A.BUTKEVIČIUS: Bėda yra kariuomenė ir jos vadovas, kuris priima tokį teiginį, kad tie žmonės neprivalo tarnauti. Pagal valstybės kūrimo programas, visi iki vieno turėtų tarnauti, nes nėra tokio žmogaus, kuris krizės metu negalėtų atlikti valstybei reikalingų veiksmų.
Dar kartą grįžtu prie to, kad turi būti politinė valia. Kai buvau Vilniaus miesto sveikatos apsaugos komiteto pirmininku, pradėjome programą, pagal kurią kiekviena seniūnija turėtų turėti savo lauko sportinį aikštyną. Kiekvienoje seniūnijoje bandėm sukurti sportinę bendruomenę, kuri savo pavyzdžiu įtrauktų visus kitus. Kai tik baigėme kadenciją, šis projektas virto visišku fiasko. Niekam daugiau to nereikėjo.
G.JAKAVONIS: Kadangi kelias kadencijas dirbau Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje, man labai patiko Vokietijos jaunimo sporto organizacijos tvarka – iki 20 metų privalai sportuoti, atitinkamai kultivuodamas 2 ar 3 sporto šakas.
Jeigu esi visiškai negalintis sportuoti, yra jaunųjų gaisrininkų organizacija, kuri Vokietijoje buvo labai populiari.
Mes tuo metu taip pat siūlėme Lietuvoje padaryti privalomą sportą, o jei negali, tuomet eik į Šaulių organizaciją. Buvom pradėję sudarinėti komisiją, bet sulaukėme veto…
D.KEPENIS: Jau beveik tris dešimtmečius esame laisvi. Žodis „laisvė“ vieniems tapo galimybės derinimu su atsakomybe, pareiga, kiti tiesiog ją suprato kaip laisvę daryti ką nori. Man buvo keista girdėti, kad aukštosiose mokyklose privalomas kūno kultūros užsiėmimas buvo panaikintas pačių studentų iniciatyva. Pasirodo, tai buvo paleista būtent „iš apačios“.
Dabar sugrąžinti yra labai sudėtinga. Todėl, noriu pasakyti, kad išėję į laisvę mes ne išsilaisvinome, o pasileidome.
Turime kalbėti apie holistinę sveikatą, ne tik apie fizinį lavinimą. Tai yra visas kompleksas su dvasiniais elementais. Patys didžiausi mūsų holistinės sveikatos šaukliai ir pavyzdžiai buvo Vydūnas, filosofai Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina.
Reikia tą dvasinę dermę grąžinti. Ir nepamiršti, kad užuot išrašinėjus vaistus, reikia išrašinėti judėjimo receptus, nes 80 proc. širdies ligų nebūtų, jeigu žmonės užsiiminėtų sportu, judėtų ir pakeistų mitybą.
A.RASLANAS: Mes turime matyti ir tai, kas vyksta pasaulyje, kokios yra naujausios tendencijos, kaip keičiasi sportas. Tie pasikeitimai yra nuo 2012, 2014, 2016 metų, kuriuos inicijuoja Tarptautinis olimpinis komitetas – lygybės, taikos, sąžinės principai sporte.
Dabar mes turime pakankamai daug skandalų, nes pradedame traukti blogybes, kurios sporte visuomet glūdėjo. Jos visuomet buvo paslėptos, užslėptos. Sportas negali būti atsietas nuo žmogaus, jis turi būti su žmogumi. Valstybės skatinimo sistema sveikatai turi būti vienas iš politinių kertinių dalykų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą