Stebuklingi stebuklų metai.

Tai tuometinio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio sesijos posėdyje pasakytos kalbos citata. Būtų galima cituoti ir visą kalbą, nes ji tikrai buvo drąsi. Joje buvo užsimota ir prieš TSRS įstatymus. Kai ir Klaipėdoje būrėsi Sąjūdis, kai prasidėjo pirmosios akcijos ir mitingai, miesto vadovas buvo Alfonsas Žalys. Kas jis, paaiškinti reiktų nebent dešimtmečiam-dvylikamečiui paaugliui. O kaip ir kodėl tuometinis Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys irgi tapo sąjūdininkas, šiame pokalbyje.

Suartėjimas su Sąjūdžiu įvyko lengvai, netgi, sakyčiau, natūraliai, nes iki to jau buvo ilgai eita. Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje žengėme ryžtingus žingsnius (pradėtas formuoti būsimasis Klaipėdos universitetas) stabdyti nutautėjimo procesus. Stebėdami juos Estijoje ir Latvijoje, suvokėme, kad ir mūsų tautos gali laukti liūdnas likimas, jei ir darbininkiškoje Klaipėdoje, į kurią plūdo žmonės iš įvairių TSRS pasviečių, nebus sudarytos sąlygos reikštis inteligentijai, o tuo pačiu lietuvių kalbai ir kultūrai. Aš, kaip vykdomojo komiteto pirmininkas, ypač mačiau pavojus, kurie mūsų tykojo. Beje, nebuvo daug galimybių trukdyti rusifikacijos procesams: mokyklose daugiau dėmesio buvo skirta rusų kalbai, dirbančiųjų kolektyvuose, ypač laivų statybos ir remonto, žuvies pramonės, uostininkų, laivininkystės susirinkimai, įvairūs renginiai vyko daugiausiai rusų kalba. Žinoma, jaudino ne tik lietuvių kalbos menkinimas, gniaužimas. Klausimas buvo aiškus: arba-arba. Arba mes darome, kas reikalinga išlikti lietuviams kaip tautai, arba esame pasmerkti išnykti. Trečio kelio nebuvo.
1988 metai man įsiminė dviem aspektais. Rugsėjo pradžioje Nidoje vyko tradicinis respublikos kultūros darbuotojų seminaras, kuriame buvau pakviestas dalyvauti. Kultūros ministras Jonas Bielinis tikėjosi, kad kalbėsiu apie artėjančią partinę konferenciją. Jis išties labai nustebo, kai pilnutėlėje salėje vietoje planuoto pranešimo apie didelius kultūros darbuotojų uždavinius, vykdant tos konferencijos nutarimus, pakviečiau seminaro dalyvius kartu panagrinėti LTSR konstituciją. Ji juk teigė neva Lietuva buvo suvereni valstybė. Straipsnį po straipsnio cituodamasįrodinėjau, jog tai grynas melas, nes viršenybę turėjo TSRS įstatymai ir su tokia situacija sutikti negalime. Paasaakysiu, jog daug kalbų esu pasakęs, bet tokio salės pritarimo niekada nebuvau turėjęs. Pertraukos metu priėjo seminaro dalyvė iš Aukštaitijos ir paklausė: "ar nebijote taip kalbėti?" Atsakiau, jog labai gerai žinau man gresiančius pavojus, bet gal atėjo laikaas nustoti bijojus, nes jeigu ir toliau būsime bailiai, tai viskas liks po senovei.
Po kelių dienų susitikus su partijos miesto komiteto sekretoriumi Viktoru Baubliu, šis paminėjo žinąs apie kalbas Nidoje. Matyt, tas žinojimas atėjo iš KGB.
Verta prisiminti ir 1988 metų Aukščiausiosios tarybos sesiją, vykusią lapkričio pradžioje. Aš buvau tos paskutinės AT deputatas, prezidiumo narys. Sesijos išvakarėse susitikau su Zita Šličyte, kuri be visa kita, bendravo su Estijos aktyvistais, priėmusiais labai drąsų sprendimą, kris teigė, kad Estijos įstatymai turi viršenybę prieš TSRS įstatymus. Suprantaamaa, kad drąsuolius estus reikėjo palaikyti. Ponia Zita prašė manęs pasisakyti AT sesijoje ir pasiūlyti AT padaryti pakeitimus konstitucijoje. Taip ir buvo padaryta, bet tuo metu deputatai nepalaikė tokio radikalaus sprendimo. Kodėl? Matyt, todėl, jog tam tada prieštaravo Algirdas Brazauskas ir jo šalininkai, atvirai teigdaami, jog nėra kur skubėti. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad toks pakeitimas konstitucijoje buvo padarytas lygiai po pusmečio.
Pasibaigus sesijai sužinojome, jog lauke mūsų laukia mitingo dalyviai, nepatenkinti deputatų neveiklumu. Dauguma sesijos dalyvių dėl šventos ramybės pasuko per šalutines duris, na, o tie, kurie balsavome už estų palaikymą, tapome įpykusios minios taikiniu. Jie juk nežinojo, kaip mes balsavome. Taip gavome pilos nuo saviškių.
Toji įsimintina diena taip nesibaigė. Iš Vilniaus grįžau vėlokai ir ruošiausi pailsėti. Tačiau paskambino Kostas Kaukaas ir pakvietė į kultūros rūmus, kuriuose buvo susirinkę Sąjūdžio žmonės. Jie žinojo apie AT sesijos eigą. Tai buvo nuostabus vienminčių, bendražygių nepamirštas vakaaras, kuriame vis drąsiau ir garsiau skambėjo šventas mums žodis "nepriklausomybė".Taip, tai buvo prieš penkiolika metų. Šlamant trispalvių jūrai, galingai gaudžiant tautinei giesmei, kėlėsi Lietuva. Kėlėsi ir Klaipėda. Sprendžiant praktinius klausimus, bendradarbiaavaau su aktyviais sąjūdininkais Vytautu Čepu, Zita Šličyte, Narcizu Rasimavičiumi, Aleksandru Žaliu, Kostu Kauku, Vytautu Šliogeriu ir kitais. Išties buvo malonu matyti, kaip didesnės politinės, organizacinės patirties neturintys žmonės su dideliu entuziazmu ir atsakingumu sprendžia socialines ir ekonomines problemas. Maanau, jog tuometinio vykdomojo komiteto ir Sąjūdžio akcentuojamos problemos daugeliu atvejų sutapdavo ir neturėjome esminių nesutarimų. Pateiksiu tik vieną pavyzdį- rūpinimasis senamiesčiu ir ypaač piliavietės reikalais., kas buvo numatyta Sąjūdžio veiklos programoje. Šiandien to siekio rezultatai akivaizdūs.

Atviro priešiškumo nebuvo. Tačiau buvo aišku, kad didelio pritarimo neturėsiu, nes išstojau iš LKP.
Tam tikrą spaudimą pajutau iš ministrų tarybos. 1988 metais Žalieji surengė piketą prie Klaipėdos naftos bazės, daugiau kaip parą neleisdami priimti atvežtos naftos cisternų. Teršiama gamta, o Klaipėdai nuo didžiulių pelnų - špyga. Kaip ir visai Lietuvai. Buvo užsibrėžta neleisti naftos priimti tol, kol naftininkai nepažadės prisidėti prie miestui svarbių klausimų sprendimo. Ten buvau nuvykęs ir aš. Man tas dalykas paprastai nesibaigė, nes apie tai buvo informuotas ministrų tarybos pirmininkas Vytautas Sakalauskas. Jis sukvietė pasitarimą. Buvo klausiama, ar būtinai reikėjo imtis tokių drastiškų priemonių? Aiškinau, kad naftininkai daugelį metų nesiskaitė nei su Klaipėdos, nei su Lietuvos reikmėmis. "Tai gal ir tu ten dalyvavai?"- paklausė ministras pirmininkas. Prisipažinau, kad taip. "Tuomet aš neturiu ką pasakyti", - nukirto.

Niekur ir niekada. Kaip Sąjūdžio kandidatas į LTSR AT deputatus lankiausi daugelyje Klaipėdos miesto kolektyvų. Niekas nesistebėjo ir nelaikė kokiu išsišokėliu. Atvirkščiai, priimdavo nuoširdžiai. Ir tapau Atkuriamojo Seimo deputatu ir stengiausi spręsti tuos dalykus, kurių Klaipėdoje nepavyko išspręsti anksčiau. Vienas jų-Klaipėdos universiteto įkūrimas. Ir kai nebebuvau deputatu, nesu girdėjęs nė vieno priekaištingo žodžio. Esu ramus ir dabar, nes galiu atvirai žvelgti žmonėms į akis- naudos sau niekada nesiekiau. Ir žmonės tai žino.
Žinia, tomis lemtingomis dienomis Klaipėdoje aktyviai veikė ne tik Sąjūdis. Reiškėsi ir aršūs Atgimimo priešai - jedinsteninkai, Burokevičiaus parankiniai. Prisimenu 1989 metų pavasaarį Vasaros koncertų estradoje surengtą "jedinstvos" sueigą. Joje dalyvauti neturėjau jokio noro. Tačiau išvaakaarėse paskambino CK darbuotojas ir papraašė jedinstveninkams paaiškinti, jog Atgimimas nėra nukreiptas prieš kitataučius. Bandžiau atsisakyti ir aiškinti, kad veltui bus toks žingsnis, nes jedinstveninkai to nesupras. Neklydau, nes pristačius mane auditorijai, kilo didžiulis triukšmas, man kalbėti taip ir nedavė, netgi nušvilpė. Visa tai prisiminiau prieš kelias dienas Maažvydo alėjoje nejučia išgirdęs dviejų mergaičių pokalbį. Viena iš jų rusiškai gana garsiai įtikinėjo savo draugę nesimokyti lietuvių kalbos. Ji teigė, kad Lietuva nėra valstybė, jos nesurasi jokiame žemėlapyje, na, o lietuviai viską gauną iš Rusijos. Gal ir nereikėtų kreipti dėmesio į paauglių pasvaičiojimus, bet tai gali išgirsti ir iš jų tėvų, gal ir jų mokytojų. Tai jedinstveninkų pasėtos ir neišrautos piktžolės. Ir to nereikėtų pamiršti.

Kaip ir visi. Tai buvo lemtingas ir atsakingas periodas. Siekėme nepriklausomybės ir pasiekėme. Įvyko stebuklas: po tiek metų okupacijos išsiveržėme iš galingos imperijos gniaužtų. Tuo galime džiaugtis ir didžiuotis.
Ir sąjūdininkai, ir visi Lietuvos žmonės laukė ir laukia greitesnio geresnio gyvenimo. Gal tai ir būtų pasiekta sparčiau, jei būtų buvę išvengta klaidų, priimant pirmuosius įstatymus AT, jei Sąjūdžio vadovybė būtų sugebėjusi sutelkti visus Lietuvos žmones. Taip neįvyko.
Bet apsidairykime aplinkui - kiek puikių permainų. Perėjimas į rinką - sudėtingas procesas. Tačiau jau šiandien pasiekta pramonės ir ekonomikos augimo. Vadinasi, Lietuva jau kopia į kalną. Tai irgi stebuklas.
Lietuvoje tikrai vyksta geros permainos pramonės ir verslo srityse. Lieka pasirūpinti pačiais žmonėmis, tarp jų dirbančiais biudžetinėse organizacijose, žinoma, ir labiausiai pažeidžiama visuomenės dalimi - pensininkais.