Stalino anūkų revoliucija

Stalino anūkų revoliucija

Šią savaitę kažkur žiniasklaidoje mačiau nuotrauką ir joje senokai beregėtą megztųjų berečių piketą. Reikalavo nuo sausio 1 d. litus į eurus keisti santykiu 1:1. Jėga, ar ne? Man tik kilo gal kiek keistas klausimas: o kodėl ne vieną litą į dešimt eurų. Arba šimtą?

Maniau atsakymą sužinosiu dirstelėjęs į vienos TV transliuotą laidą (iš principo neminėsiu nei jos pavadinimo, nei kanalo). Ištvėriau gal dvi minutes ir išjungiau po velnių. Vėliau jau socialiniuose tinkluose perskaičiau, kad tos laidos auditorija nušvilpė su ta chebra žmoniškai kalbėtis bandžiusią ekonomistę Aušrą Maldeikienę.

Pasaulio pabaiga: p. Maldeikienė, žinoma, nuolat ieško nuotykių ant savo galvos, tačiau viešojoje erdvėje, ko gero, tik ji ir tekalba apie tų švilpikų padėtį. Dar primena politikams, kad jie privalą nepamiršti tų rėksnių interesų ir teisės į normalų gyvenimą.

Atsakymas čia daugmaž aiškus. Aušra, mano požiūriu, civilizuotas kairiųjų pažiūrų žmogus. O anie, reikalaujantys lito ir euro santykio 1:1, yra Stalino anūkai. Nei su civilizuota kaire, nei su dešine neturintys net tolimų giminystės ryšių. Greičiau - homo sovieticus, ypatingas žmogaus tipas, kurio smegenų inžinerija buvo Josifo Stalino laikų režimo iššūkis. Nieko nenorintis, nieko nesiekiantis, nekenčiantis išsišokėlių ir turtingesnių bei sėkmingesnių už save, už nieką, net ir save neatsakingas, niekinantis laisvę ir dievinantis valdžią, mokančią jiems rentą, apie kurios kilmę nė nereikia mąstyti.

Ar dar verta priminti, kad tokiems individams neįdomi nei visuomenės struktūra, nei institutai, nei ūkio gerovė ar problemos. Spjovė jie ant visko. Duok jiems tiek eurų, kiek jie turi litų. O dar geriau, kad ta proga valdžia tų litų kiekį jų asmeninėje kišenėje ženkliai padidintų. Kitas variantas - iš karto tą padidintą kiekį išmokėti eurais. Ir neklauskite, kodėl. Neklauskite, kieno sąskaita. Todėl, kad smegeninė, pasislėpusi po berete, mano, kad taip yra teisinga.

Tiesos! Mėsos! - viskas iš tos pačios operos.

Ta proga norėčiau išdėstyti keletą išvis nepagarbių dalykų. Prieš kelias savaites skaičiau šiuo metu gal vieno protingiausių Rusijos žmonių, laikraščio "Nezavisimaja gazeta" redaktoriaus Konstantino Remčiukovo analizę apie tai, kas dabar vyksta Rusijoje, Ukrainoje.

Šiek tiek domėjęsi krize Ukrainoje, manding žino, kad dėl nenusisekusio Rusijos ekonomikos, socialinės sistemos, valdymo modelio Kremliaus gūžtoje sutūpę buvę sovietiniai saugumiečiai rado naują ideologinę skraistę, kuri, jų nuomone, turėtų tas nesėkmes ar net visišką sisteminį šalies žlugimą uždangstyti. Prisileidę prie savo ausų radikaliausius bepročius-revanšistus jie sako ėmę įgyvendinti "Rusų pasaulio" idėją. Specialiai Ukrainos atvejui išgalvojo naują "šventą visiems rusams" teritoriją, vadinamą "Novorosija" (Naujoji Rusija), kuri, sutapk tu man, užima du penktadalius dabartinės Ukrainos teritorijos. Ją, savaime aišku, reikia apginti su ginklu rankose.

Teisindama šį kliedesį oficialioji Rusijos žiniasklaida jau vienuoliktą mėnesį kuria ukrainiečio-fašisto įvaizdį, gąsdindama 140 mln. rusų, kad jų laukia itin liūdnas likimas: ateis ukrainiečiai-fašistai ir išskers.

Ponas Remčiukovas tvirtina, kad toje visoje bakchanalijoje nėra nieko rusiška. Išvis nieko tautiška. Na, geriausiu atveju, tautinis tos problemos aspektas yra antrinis. Jis teigia, kad pasiklausęs įžymiausių Ukrainos separatistų karo vadų ir politinių lyderių pirmiausiai girdi ekspropriacijos, turto perdalijimo, teisingesnio paskirstymo idėjas. Kurios, ko gero, iš Ukrainos neišvengiamai bus eksportuotos ir į Rusiją. Su socialistais vakariečiais tos idėjos giminystės ryšių taip pat neturi, nors Vakarų socialistai irgi iki kaulų smegenų mėgsta ką nors padalinti teisingiau.

Pono Remčiukovo požiūriu, grėsmingas, nedemokratiškas, tačiau sistemiškai silpnas Vladimiro Putino režimas ne tik neatsilaikė prieš kadaise užkonservuotą tos šalies homo sovieticus gaivalą, kuris atmeta laisvę ir atsakomybę, teisę ir sistemą, bet ir pasitelkė jį siekdamas išlaikyti valdžią gilėjančio ūkio nuosmūkio metu. Nes septynerius metus grota plokštelė apie tai, kad Rusiją krečia krizės bangos, kurių epicentras Vakaruose, sudilo. Homo sovieticus gaivalas Rusijoje tapo svarbiausiu p. Putino režimo ramsčiu.

Tad leisiu sau, mano įsitikinimu, itin svarbią variaciją šia tema. Jeigu rusiškas tautiškumas, nacionalizmas tėra spalvos, o ne esmė, tada reiktų daryti išvadą, kad Rusijoje galvą pakėlę liumpeno bei gaivalo elementai turi daug daugiau rėmėjų ir bendražygių, nei manyta, pasiruošusių savo gimtinėse traiškyti dabartinę tikrovę aršiai, be gailesčio.

Tad mes Lietuvoje turėtume skaičiuoti ne rusų etninės bendruomenės skaitlingumą, kaip penktosios kolonos potencialą. O penktąja kolona laikyti visus švaria, gražia lietuvių kalba kalbančius liumpenus. Kitaip tariant, žiūrint tokiu kampu į Lietuvos stabilumą su juo susijusios problemos yra daug žiauresnės. Ir protingų idėjų - sakykime, ne fontanai.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder