Du kultūrinės žiniasklaidos leidiniai, leidžiantys popierines versijas, šią savaitę ryžosi viešoms protesto prieš savo "biednystę" ir valdžios nenorą tinkamai juos subsidijuoti formoms. "Naujojo Židinio - Aidų" žurnalo redakcija skelbė, kad tokią valstybės paramą dalijanti institucija - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRT fondas) - gerokai sumažino subsidiją, lyginant su pernykšte, todėl leidinys neturįs kitos išeities, kaip tik atkreipti visuomenės dėmesį į ties žlugimo riba atsidūrusį žurnalą bei paskelbti "solidarumo prenumeratą" - užsisakyti "Naująjį Židinį - Aidus" už 50 Eur.
Žurnalu prieš keletą metų tapęs kadaise elitinis. Tačiau populiarus leidinys - "Literatūra ir Menas" - šią savaitę redakcijos į pasaulį paleistas keliais tuščiais puslapiais, kad auditorijai neliktų iliuzijų dėl, suprask, valdžios mėginimo gniaužti kultūros spaudą.
Įdomi, nors nenauja praktika ir sykiu protesto forma, ne kartą anksčiau naudota Vakaruose, tarpukario ir jau 1990-aisiais nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, kada kelis sykius dėl protesto didžiųjų dienraščių redakcijos susivienijo į leidinį "Laisva Lietuva", o po "Lietuvos ryto" redakcijos susprogdinimo leidinius išleido tuščiais pirmaisiais puslapiais.
Klausimas - ar tokiomis protesto formomis pavyks sugraudinti akmenines valdžiažmogių širdis? Atsakymas greičiausiai neigiamas. Ir ne tik dėl to, kaip, pavyzdžiui, "Naujasis Židinys - Aidai" pateikia valdžios požiūrio į save arba patiriamos nemalonės versiją: esą žurnalo bendradarbiai pateikė išsamią "Naisių fenomeno" Lietuvoje ir jos politikoje analizę. Ir jei ši analizė būtų buvusi arčiau, televizininkų teigimu, vieno pigiausių šalyje serialo "Naisių vasara" redakcija šiandien galbūt būtų buvusi sotesnė ir užtikrintesnė dėl savo ateities ne tik šiais metais.
Tas tekstų apie Naisius rinkinys - išties įspūdingas, intelektualus ir akivaizdžiai išsiskiriantis populiariosios žiniasklaidos fone. Tačiau pasislėpusių nemalonės priežasčių reikėtų ieškoti ir kitur.
Pradedant nuo viršaus - SRT fondo, kaip paramos pinigus skirstančios institucijos, modelis yra neblogas. Kultūrininkams nesiūlyčiau norėti, kad vykdomoji ar įstatymus leidžiančioji šalies valdžia sugalvotų pinigus paskirstyti kaip nors kitaip. Pati tiesiogiai. Arba Seimo kultūros komitete. Įtariu, kad tokiu atveju Naisių vasarų vaizdelių kultūrinėje žiniasklaidoje rastųsi daugiau. Ir tas "daugiau" būtų minėto serialo lygiu.
Nesiūlyčiau smarkiai "užvažiuoti" ir ant SRT fonde pinigus skirstančių ekspertų, esą, jų kompetencija yra nesuprantama. Ekspertų tikrai būna blogesnių. Ir tai, kad tie žmonės šiemet nusprendė neapsalti nuo kas trečioje ketvirtoje paraiškoje buvusio burtažodžio apie valstybės šimtmetį, irgi nieko bloga apie juos nesako. Greičiau gerai, o ne blogai, kai ekspertai stengiasi žengti bent pusę žingsnio nuo vyraujančio politiškai kultūrinio "meinstrymo" į šalį ir pažvelgti į poreikius kitu kampu. Ir iš Seimo už priekabiavimą prie moterų išspirto Kęstučio Pūko "laimė" (iš SRT fondo nubyrėjo 10 000 eurų rengti laidai "Iš kartos į kartą") nėra tokia skandalinga, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pūko kanalai turi milžinišką auditoriją (teko patirti - jų mielai klausosi ir Lenkijos lietuviai), todėl jo "uabas" turi lygiai tokią pat teisę į valstybės paramą kaip ir visi kiti.
Man asmeniškai gali atrodyti, kad Pūko radijo ir televizijos kanalai transliuoja visiškus kliedesius bei populizmą, kas ir pačiam jo savininkui neabejotinai padėjo tapti Seimo nariu. Tačiau visiškai nesiruošiu jam nurodinėti, kuo tuos kliedesius derėtų pakeisti. Rankoves prieš LRT turinį, kaip pasirodo, Seime pasiraitojusių valstiečių-žaliųjų atstovų - Agnės Širinskienės ir Tomo Tomilino - pavyzdys man šlykštokas. Visai neįkvepia.
Grįžtant prie kultūrinių leidinių. Sovietmečiu ir kiek vėliau kiekvieną šeštadienį mano tėvų namus pasiekdavo "Literatūra ir menas". Ir dabar norėtųsi, kad turėtume ką nors panašaus, kas bent minimaliai atspindėtų Lietuvos kultūrinį kodą. Ne kokią vieną kryptį, susiaurėjimą iki apibrėžto skonio, bet kažką platesnio. Todėl labai linkiu, kad "solidarumo prenumeratos" akcija, paskelbta "Naujojo Židinio - Aidų", baigtųsi sėkme. Tokia, kad redakcija galėtų pasakyti: turime tiek "fanų", kad jų didėjimo progresija mums kelia vis didesnius finansinius nuostolius...
Tad palinkėčiau atkreipti dėmesį, kokias galimybes kultūros leidiniams teikia interneto technologijos, ir nebijoti drąsiu žingsniu žengti ten. Internetas - ne mėšlas, o galimybės.
O kada įvairios ieškojimo, įsitvirtinimo naujomis sąlygomis pastangos taps matomos, neginčijamos, esu tikras - rasis ir pinigų, gal net mecenatų ir investuotojų.
Auditorijai priminčiau: jokia lietuvių išeivių spauda už balos nebūtų išgyvenusi, neturėdama abipusio ryšio su savo skaitytojais. Buvo daug priežasčių, kodėl "Draugo", "Dirvos", "Akiračių" prenumeratoriai prie užsakymo čekio dar pridurdavo auką redakcijai. Kodėl? Ogi labai verta šiais laikais apie tai pagalvoti. Ypač virkaujant ne tik apie kultūrinę, bet ir bendruomeninę žiniasklaidą. Juk pagalvojus, tuos 50 Eur kartais išleidžiame tokiems niekams...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą