Socialinio lyginimo mechanizmai

Socialinio lyginimo mechanizmai

Nelygybė yra akivaizdi pasaulio problema.

Pradėsiu nuo kelių skaičių. Turtas, sukauptas 1 proc. turtingiausių pasaulyje žmonių, yra didesnis negu valdomas likusių 99 proc. žmonijos, ˗ paskelbė nevyriausybinė labdaros organizacija „Oxfam“. Palyginimui: 62 žmonėms priklauso tiek turto, kiek pusei neturtingiausių pasaulio gyventojų.

[CITATA]

Galiu teikti tokių skaičių aibę, bet nuo to nebus lengviau. Protaujančiam žmogui, kuris mąsto apie ateitį, nuolatos iškyla klausimas – prie ko tai atves. Gąsdintojai kalba apie revoliucijas, kiti apie degradacijas - tiek pavienių žmonių, tiek visų socialinių grupių. Dar kiti mano, kad nukreipus turtingųjų pastangas reikiama linkme, galima padaryti žmoniją laimingesne ar net laiminga. Kol kas nesiginčysiu, tai sugebėjimo numatyti ateitį klausimai.

Dabar svarbu kita. Kokie yra tos nelygybės mažinimo ar naikinimo mechanizmai? Įdomu tai, kad apie juos rašoma ir kalbama ne vieną tūkstantį metų, bet bendro problemos sprendimo dar niekas nerado. Gal kol kas, o gal niekada. Aksioma: sudėtingos problemos neturi paprastų sprendimų.

Skaitantys laikraščius gali įžvelgti du pagrindinius būdus arba kryptis, siekiant mažinti skurdą ir atskirtį. Pirmasis grindžiamas reikalavimu vystyti ekonomiką ir kurti naujas darbo vietas. Jis papildomas minimalios algos reikalavimais, tai, sumanytojų nuomone, mažintų skirtumus su labai daug uždirbančiais.

Antrasis nukreiptas į biudžetinę paramą. Ji skiriama paskiroms grupėms ir/ar atskirais laikotarpiais. Paprastai remiami mažas pajamas gaunantys ar gyvenantys žemiau oficialios skurdo ribos. Galima remti žmones su negalia, vaikus ir pan., todėl laikraščiai mėgsta tokias frazes ar antraštes: „Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas, arba 630 tūkstančių gyventojų. Žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena kas ketvirtas vaikas. Tokius skurdo Lietuvoje faktus pateikia Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas.“

Įdomu ir tai, kad statistika rodo, jog nors Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena apie penktadalis gyventojų, vos 3 proc. gauna socialinę piniginę paramą.

Nors tai ir žinomos tiesos, tačiau jos nėra lokalios, greičiau - globalios. Skurdas ir socialinė nelygybė yra vienos iš pagrindinių dabarties ir ateities problemų. Tačiau ar jau buvo atrasti sėkmingi sprendiniai?

Pradėti reikia nuo atskyrimo. Skurdas ir nelygybė nėra tapatūs. Nelygybė egzistuoja ir tarp milijonierių bei milijardierių, o skurdo jiems nepripaišysi. Tiesa, ir šio samprata gerokai keičiasi, priklausomai nuo laikotarpio, geografijos ar savimonės.

Aišku, kad skursta kraštutinė nelygios visuomenės dalis, tačiau tai santykinai nedidelė jos grupė. Kodėl teigiu, kad nedidelė? Istorija rodo, kad tokiai grupei išaugus iki tam tikro dydžio, visuomenė tampa nestabili - jai gresia perversmai, kataklizmai ir revoliucijos. Todėl stengiamasi, kad tokių žmonių skaičius neviršytų tam tikro dydžio arba, kaip sako mokslininkai, tam tikrų parametrų.

Bene paprasčiausia - kraštutinius gyventojų sluoksnius remti pašalpomis ir kitomis materialinėmis gėrybėmis. Ar tai sėkminga strategija? Deja, ne. Daugiau nei prieš 50 metų JAV buvo paskelbta gigantiška kovos su skurdu šalyje programa. Išleista per 50 milijardų dolerių, o rezultatas – skurdas liko tokio paties statistinio dydžio. Radosi kartos, kurios nedirbo, bet gyveno iš pašalpų ir kitų dotacijų. Dar labiau tuo mėgsta piktnaudžiauti imigrantai, išnaudodami išsivysčiusių šalių socialinių sistemų spragas.

Šis kelias nebeatrodo perspektyvus. Būdas kovoti su skurdu kuriant darbo vietas ir vystant ekonomiką, deja, turi aibes ribojimų. Jis puikus tik „ant popieriaus“.

Kiek neigiamai bežiūrėtume į skurdą, jo panaikinti nesugebėsime. Jis egzistuoja visame pasaulyje. Europos šalys skiriasi ne tik savo didumu, bet ir socialine pagalba savo ar kitų šalių žmonėms. Turtingesnės duoda daugiau, skurdesnės - mažiau ar net visai mažai. Pensininkai skundžiasi visame pasaulyje, ir Lietuva čia ne išimtis. Todėl galima tik pabandyti kelis pagrindinius receptus, kuriuos siūlo ekspertai:

    • 1. Gyventojai turi turėti lygias galimybes, nepriklausomai nuo jų kilmės, rasės, lyties ir t.t.
    • 2. Pajamos ar/ir nuolaidos turi būti atitinkamos nuopelnams.
    • 3. Už lygų rezultatą turi būti vienodi vertinimai.

      Dabar reikia aptarti šiuos principus. Pirmasis kalba apie galimybes gauti išsilavinimą ar sveikatos paslaugas visiems.

      Antrasis - apie atlyginimų ar dividendų gavimą, skirtumas tarp viršininko ir pavaldinio neturi viršyti sveikos konkurencijos suvokimo, bankininkai neturi gauti premijų už jų valdomos įmonės bankrotą.

      Trečiasis reikalauja teisingo vertinimo už vienodą indėlį į visuomenės gerovę. Tas pats darbas turi būti atlyginimas vienodai, nepriklausomai nuo dirbančio lyties, amžiaus, kilmės ar geografinės vietos.

      Tai kiek supaprastinti paaiškinimai, tačiau ir didelės knygos ne visada sklandžiau paaiškina.

      Skaitomiausi portalai

      Raktažodžiai

      Rašyti komentarą

      Plain text

      • HTML žymės neleidžiamos.
      • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
      • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
      Sidebar placeholder