Socialdemokratų akistata su tikrove

Socialdemokratų akistata su tikrove

Prezidento ir Europos Parlamento (EP) rinkimus prapylę socialdemokratai turės pergyventi ne tik tarpuasavio aiškinimosi laikotarpį. Šią savaitę apie pasitraukimą iš partinių postų paskelbė Vilniaus skyriaus pirmininkas Juozas Olekas ir rinkimų štabo vadovas Juozas Bernatonis. Jų pasirinktas kandidatas į prezidentus Zigmantas Balčytis pasirodė esąs nekonkurencingas ir antrai kadencijai išrinktai prezidentei Daliai Grybauskaitei pralaimėjo net 17% balsų (57,88 – p. Grybauskaitė, 40,13% - p. Balčytis). EP rinkimuose LSDP rezultatai buvo veik dešimčia procentų kuklesni (17,27%) už reitingus, kuriuos prieš rinkimus skelbė viešosios nuomonės tyrimų kompanijos. Vilniuje socialdemokratai konservatoriams pralaimėjo beveik dvigubai.

Pirmą strėlę iš ryto po rinkimų LSDP vicepirmininkas Gediminas Kirkilas paleido į sociologus, esą prastai atliekančius savo darbą ir skelbiančius prognozes vos ne dešimčia procentų pro šalį. „Vakaruose įprasta, kad paklaida gali būti keletas procentų ir yra labai griežti reikalavimai – pačiam teko stebėti rinkimus Anglijoje. Mūsų sociologinės kompanijos visos ten netektų licencijų“, - sakė p. Kirkilas. Trijų sociologinių kompanijų vadovai atrėžė, kad socdemams reiktų pažvelgti į veidrodį. Prie šios logikos dar reiktų pažadėti naujo įstatymo projektą, kuris numatytų, kad socialdemokratams neteisinges apklausas atlikusioms kompanijoms galima būtų atimti šios veiklos licenciją.

Iš tikrųjų senokai matėme politinę rinkimų kampaniją, kurioje ko gero didžiausias galimybes turėjusi partija žudė pati save. Atrodė, kad 2012 m. Seimo rinkimus laimėjusi LSDP nebeturi jokių politinių ambicijų. Besimėgaujantis visuomenės populiarumu partijos lyderis p. Butkevičius atsisakė kelti kandidatūrą prezidento rinkimuose. Iš pat pradžių atrodė, kad kandidatu į šalies vadovus tapusio p. Balčyčio politinės ambicijos iš pradžių buvo apdraustos pirmu rinkimų sąrašo į EP numeriu ir viešai nedeklaruojamais siekiais, sėkmingai susiklosčius politinėms aplinkybėms, Briuselyje sėsti į Lietuvos deleguotą Europos komisijos nario kėdę. Na, galbūt būta ambicijų sustiprinti savo įtaką partijos viduje ir sustiprinti konkurenciją p. Butkevičiui (jei kas pamiršo: kaip tik p. Balčytį 2009-asiais į partijos pirmininkus „stumė“ velionis LSDP lyderis Algirdas Brazauskas ir tąsyk p. Butkevičiaus pergalė rinkimuose buvo laikoma pakankamai netikėta).

Prieš pirmąjį prezidento rinkimų turą socialdemokratų kandidatas pareiškė apie savo nuosaikumą, nepateikė jokios patrauklios idėjos, o pati kampanija vyko tarsi atžagaria ranka. Lyg niekas netikėtų jos sėkminga baigtimi. Per dvi savaites ligi antrojo turo kilo įspūdis, kad socialdemokratų rinkimų technologai mėgino rasti aštresnių kampų, bet viskas baigėsi visuomenę sudominti padrikom diskusijom apie tai, ar 2008-aisiais Lietuvai reikėjo kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą. O už lango jau – 2014-ieji.

Kita vertus, socialdemokratai mėgino mobilizuoti savo paryines struktūras rinkimams į EP. Tačiau vėl – jokios ugnies, jokios idėjos, beveik tie patys veidai per TV tuščiomis akimis mojuojantys vėliavėlėmis. Tarsi iš anksto suprastų, kad EP rinkimai juos domina tiek, kiek domina dviejų trijų žmonių socialinė EP gerovė – europietiška alga, statusas ir, blogiausiu atveju, solidi išeitinė kompensacija po penkerių kadencijos metų. Nelabai tikint tuo, apie ką yra kalbama. Kitaip tariant, rinkėjus laikant avinais. Ir viskas.

Na, o dar abi socialdemokratų kampanijas, taip sakant, vainikavo prašmatnus agitacinis vaizdo klipas ant Gedimino kalno su paskutiniu halogeniniais akiniais (prieš saulę!) dėvinčio partijos lyderio akcentu. Nieko likau nesupratęs: ar tai reiškė, kad virš LSDP viršūnėlės – tik dangus? Mūsų epochos garbė, sąžinė ir visa kita?

Taigi, kuo čia dėti sociologai?

Anaiptol nesakyčiau, kad sulig pasiektais rinkimų rezultatais socialdemokratai nuo to Gedimino kalno neišvengiamai dardės žemyn. Tačiau giliai tuos rezultatus analizuoti yra LSDP lyderių pirmaeilis interesas. Gal atpažins, kad įpusėjant Seimo kadencijai (jau!) nedaug tenuveikta. Turint didžiulį polinkį dovanoti visiems pinigų, nedaug tesigauna. Euro įvedimo disciplina šį politinį polinkį apribojo minimalios mėnesio algos padidinimu (tai jau buvo prieš pusantrų metų) – ar daug žmonių tapo dėl to laimingi ir oresni? Antros dalybos bus dabar: susitarus su „Gazprom“ dėl 20% dujų kainos nuolaidos, maždaug 1 mlrd. Lt efektas (jis susidarys dėl to, kad nuolaida galios atgaline data nuo 2013 m. iki 2015 m., taip pat tikimasi, kad kad panašias nuolaidas gaus ir kiti Lietuvos dujų tiekėjai) bus ne sukauptas ir nukreiptas efektyvesnės energetikos programoms įgyvendinti, o tiesiog išdalintas.

Tai gal patinka visuomenės liumpenams, bet vien su šia idėja Vilniuje nelaimėsi jokių rinkimų. Kitus rinkimu nelaimėsi dėl Ričardo Malinausko, arogantiškojo Druskininkų mero dvarelyje suręstos neteisėtos tvoros. Girdėjote ką, jis dėjo, aplinkosaugininkams pareikalavus tą tvorą išmontuoti? O gi skersą. Dar kitus rinkimus kurioje nors savivaldybėje pralaimėsi dėl Broniaus Bradausko antisemitinių idėjų. Dėl partnerystės su Uspaskicho sukčių partija. Dėl komitetui vadovaujančio homofobo tvarkiečio Petro Gražulio. Dėl perspektyvių, kvalifikuotų valstybinių įstaigų ir įmonių tarnautojų ir vadybininkų mėžimo iš tarnybos konvejerio.

Kažkur tuose reikaluose reiktų ieškoti galbūt laikino nuosmūkio priežasčių. Žinoma, jų nesuradus, galima iš tikrųjų kur nors politiškai nudardėti. Padėtis iš tikrųjų yra tokia prasta, kad jos ištaisyti nepakaktų stradus kokį nors naują, perspektyvų partijos abrozdėlį.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder