Skurdas ir sveikata

Regioninis skurdo pobūdis

Statistika rodo, kad Lietuvoje labiausiai skursta vieniši pensininkai, šeimos su vaikais, neįgalieji ir bedarbiai. Kaimo gyventojai taip pat priskiriami prie šių pažeidžiamų grupių. Galima nurodyti, kad skurdas Lietuvoje turi net regioninį pobūdį – šalies regionai pagal daugelį socialinės ir ekonominės raidos rodiklių labai atsilieka nuo didžiųjų šalies miestų.

Oficialūs Lietuvos statistikos departamento skelbiami duomenys apie gyventojų pajamas, skurdo lygį taip pat liudija kaimo nenaudai: 2014 m. Lietuvos miestuose mažesnes pajamas už skurdo rizikos ribą gavo 16 proc. gyventojų, o kaime – 25,5 proc., bet, kaip sakoma, viena bėda – ne bėda. Skurdui iš paskos seka ir kitos blogybės: mažesnės galimybės suteikti vaikams gerą išsimokslinimą, sudaryti sąlygas sveikatai ir gydymui. Aišku, kad skurdesnis žmogus pirmiausia rūpinasi maistu, prastu drabužiu, kiek labiau ir būsto sąlygomis. Sveikam maistui ar gyvenimo būdui nei pinigų, nei pastangų nelieka.

Kas sukelia ligas

Noras geriau valdyti valstybės lėšas atskyrė socialinę paramą nuo pagalbos sveikatai ir gydymui. Turime dvi ministerijas. Lyg ir racionalu. Bet skurdaus gyvenimo atveju šias sritis skiriančios ribos tarsi išnyksta. Blogas maistas veda prie organizmo silpnumo ir ligų. Blogos gyvenimo sąlygos, kai rūpestis šiluma namie yra svarbesnis už aplinkos teršimą blogų medžiagų deginimu ir savęs nuodijimu, veda prie to paties. Aplinkos higienos ydos, t.y. lauko tualetai, vandentiekio nebuvimas ir panašūs dalykai taip pat skatina ligas. Neturėjimas duonos kąsnio, neturėjimas geresnės ateities perspektyvos yra nuolatinio nerimo šeimų gyvenime priežastis, vedanti į nervų sistemos silpnumą ir ligotumą. Todėl, reikia pripažinti, ligas dažniau sukelia skurdas nei infekcinis užkratas.

Ar materiali gerovė užtikrina sveikatą?

Jei jums pasirodė, kad dabar telieka nugalėti skurdą ir ligų sumažės, tai jūs apsirikote. Pirma, su skurdu kovojančios ir turtingos valstybės patyrė pralaimėjimus. Antra, rūpinimasis savo sveikata daugeliu atvejų priklauso nuo sąmoningumo ir moralės lygio. Vadinasi, sveikatos gerinimas yra bendresnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, uždavinys. Pasaulio sveikatos organizacija tai vadina socialiniais sveikatą veikiančiais veiksniais.

Visuomenėje vyrauja idealizuotas požiūris, kad materiali gerovė užtikrina ir gerą sveikatą. Deja, tai klaida. Taip, visuomenės periferinės (ekonomiškai ir pan.) grupės gyvena trumpiau ir nesveikiau. Bet tai ne tiek pajamų, kiek gyvenimo būdo pasekmės. Vadinasi, piliečių gyvenimo trukmę (statistiškai žymus rodiklis) galima padidinti mažinant šių grupių mirtingumą. Galima prisiminti daugelio šalių patirtį: grynas pašalpų mokėjimas situacijos nekeičia iš esmės, dažnai net ją pablogindamas. Anglijoje ar JAV jau susidarė šeimų kartos, kurios gyvena tik iš paramos ir niekuomet nėra dirbusios. Galima manyti, kad tai akligatvis. Tiesa, tai nereiškia, jog pašalpų visai reikia atsisakyti. Jos gali būti ir turėtų būti pakankamai didelės, bet laikinos.

Antra klaida, kurią padarė ir tęsia „socialiai orientuotos“ šalys – pajamų skirtumo mažinimas. JAV išleido per 50 milijardų dolerių per keliasdešimt metų skurdui mažinti ir atotrūkis tarp daug gaunančių ir skurdžių tik padidėjo. Nežinau visų priežasčių, bet valstybinės programos pajamų skirtumų lyginimui kol kas naudos visuomenei neatneša. Gal ir čia akligatvis?

Aišku, kad atsimušęs į sieną kvailys bandys ją vėl „pramušti“, o protingesnis paieškos kito kelio. Senas pasiūlymas duoti ne duoną, o meškerę tinka ne visiems. Verslumu pasižymi nedidelė visuomenės dalis. Ne visiems reikia ir aukštojo mokslo. Bet visiems reikia gyventi draugiškai, ilgai ir sveikai.

Kaip sakoma, ne visi keliai veda prie tikslo. Nors lyg ir žinome, ko norime, bet šis dalykas mums patiems nėra akivaizdus. Sveikata prasideda iki gimimo, gimstant, po gimimo. Nelygybė ir skurdas čia jau daro įtaką, kartais net esminę. Nėščios moters gyvenimo sąlygos ir būdas jau apsprendžia būsimo vaiko sveikatos didesnę dalį: alkoholis, rūkymas, per didelis fizinis krūvis sumažina būsimo žmogaus gyvenimo trukmę ne vieną dešimtį procentų. Mažo vaiko aplinka gali jį suformuoti taip, kad po kelių ar keliolikos metų jį bus galima laidoti.

Dar apie gydymą

Už labiausiai socialiai pažeidžiamus visuomenės narius PSD įmokos sumokamos iš valstybės biudžeto. Sveikatos draudimo įstatymas išskiria 20 grupių gyventojų, kuriuos draudžia valstybė. Tarp jų teritorinėse darbo biržose užsiregistravę bedarbiai, moksleiviai, aukštųjų mokyklų studentai, studijuojantys pagal nuolatinės arba dieninės studijų formų studijų programas, asmenys iki 18 metų, vienas iš tėvų, auginantis vaiką iki 8-erių metų, taip pat vienas iš tėvų, auginantis du ir daugiau vaikų iki jų pilnametystės ir kiti. Lyg ir gerai. Bet turime neapimtų grupių (kaimų ir vienkiemių gyventojai, kur skurdas žymiai aukštesnis), asocialių asmenų, kurie priešinasi civilizuotiems santykiams ir nori tik parazituoti ant jų, atvykėlių. Nėra vieno būdo patenkinti jų sveikatinimo poreikius, todėl nebūtina to ir siekti.

Svarbiausia – veikti nuolat

Skurdo ribą nustato valstybė. Tai daro valdininkai ir tvirtina politikai. Skurdžių grupes į sluoksnius „padeda“ gyvenimas. Telieka jas įvardinti, nustatyti paramos poreikius ir jų apimtis bei visuomenės ir bendruomenės pagalbos galimybes. Laikinai galima pagelbėti žmonėms po gaisro ar kritus karvei, tam tinka pinigų rinkimo akcijos per žiniasklaidą. Tačiau tikrai rimtą paramą grupėms ar gyventojų sluoksniams galima suteikti tik nuolatos veikiant.

Lygiai tas pat su sveikatinimo veikla. Yra amžiaus grupės, kurios yra materialiai nestabilios, yra geografinės grupės, kurioms dalis visuomeninių paslaugų nepasiekiama, todėl bendruomenė pati ir nuolatos turi reikalauti dėmesio esamoms problemoms spręsti. Tikėtis, kad atvažiuos autobusėlis ir patikrins krūtis ar prostatą, būtų neprotinga. Vienkartinė parama irgi gerai, bet nuolatinė – dar geriau.