Šimtą metų be šių metų!

Šimtą metų be šių metų!

Nepatikrintų faktų skelbti nevalia. Betgi tai taip gražu! Tai taip gerai nuteikia!
Todėl dar kartą priminsiu, kad – nepatikrintais duomenimis – Li Cin Junis (Kinija) išgyveno 256 metus. Vengrai ta proga ištaria Zoltano Petridžo pavardę: legenda sako, kad sulaukė 186–erių. O turkmėno Machmudo Eivazovo ar kolumbiečio Chavjeros Pereiros (pirmasis nugyveno 151, antrasis – net 169 metus) amžių nuginčyti jau sunkiau: mat jų ilgaamžystę liudija ta proga išleisti pašto ženklai. Bet tai taip pat gali būti traktuojama ne kaip įrodymas, o kaip valstybių noras bent toje srity išgarsėti.
Mintis visuomet gimsta iš minties. Tad taip šį rašinį pradėti paskatino ne kas kitas, o ano ketvirtadienio „Lietuvos sveikatos“ publikacija pavadinimu: „Tabletė nuo senėjimo jau sukurta“. Jei jums įdomios farmacinės technologijos - būtinai susiraskite. Nes šiandien apie tai, kad mūsų egzistenciją (kažkodėl norisi rašyti – „sumautą egzistenciją“) gali pratęsti pasivaikščiojimai, pritūpimai ar kryžiažodžiai – tikrai nerašysiu. Šiandien – apie patį senėjimo procesą ir klausimą „Nuo kada pradėjau senti?“
 
Į antrą klausimo dalį galite atsakyti nesunkiai: tėveliai iš gimdymo namų jus atsivežė jau šiek tiek – keliomis dienelėmis - senstelėjusį. Bet – kova tik prasideda. Nemirtingoji tautosaka sako: minutę juoksies – penkiomis minutėmis ilgiau gyvensi. Kai šiek tiek paūgėsit – gyvensenos receptų dalytojai jums į galvą ims kišti dar vieną nesąmonę: jei 40 procentų sumažinsit maisto kimšimą į skrandį, gyvensit pusantro karto ilgiau. Bet kas patikrino šiuos teiginius?
 

Jei esate pensininkas ir turite laiko, tuomet pats metas imtis guglinimo. Sužinosit apie dozuotą badavimą (gal net išbandysit deguonies badą, - sako, padeda), išgirsit apie termoreguliacinį treningą (pirtininkai patvirtins veiksmingumą), po to turės sekti psichologiniai pratimai ar net... išskyrų sistemos treniravimas (yra ir toks!).


Bet galiausiai vis vien atsidursit prie šeimos gydytojo durų. O tas daktaras tikrai nekreips dėmesio (na, parašykim kultūringiau: mandagiai „neišgirs“) jūsų pasakojimų apie psichofizines pastangas nesenti ir pasiūlys dažniau pasimatuoti spaudimą bei cukraus kiekį kraujyje. O po to išrašys šlapimą varančių vaistukų. Dėl viso pikto. Nuo tada – jausdami, kad ir toliau vis tiek senstate – imsite laukti kito vizito. Kuris bus (jeigu pasiseks) po mėnesio.
 
Kas per tą mėnesį pasikeis? Gali nieko nepasikeisti. Bet – jei imsitės klasiką skaityti, savijauta gali pagerėti. Pavyzdžiui, sužinosite, kad A.Puškino aprašytasis Tatjanos Larinos vyras (jį vadino „seneliu-generolu“) tuomet teturėjo 35-erius metus. Kitam rusų klasikos „garbaus amžiaus seneliui“ (iš „Anos Kareninos“) tebuvo 48-eri.
Skaitykit, skaitykit toliau. Bronzos laikais žmonijos vidutinis amžius tebuvo 18-19 metų. Senovės graikai ir romėnai džiaugdavosi, sulaukę trisdešimties. O ir visai neseniai – 19-ajame amžiuje – penkiasdešimtmetis jau buvo retenybė. Na, ar prašvito?
 
Turėčiau dabar imti lankstytis jos didenybei – Medicinai. Žinoma, jei ne antibiotikų atradimas, gal jau ir šito rašinio autorius savomis kojelėmis nebetrepsėtų. Šimtų atradimų būta. Ir ačiū, lietuvaičių gyvybes gelbėjntiems. Bet ir jie - ne visagaliai: pavyzdžiui, tik šiemet paaiškėjo, jog visiškai atsikratę širdies-kraujagyslių ligų, galutinai užkirtę kelią insultams ir suradę stebuklinį vaistą nuo vėžio gydytojai bei mokslininkai vidutinį žmogaus amžių pailgintų tik...15 metų! Suskaičiuota teisingai. Deja.
 
O dabar – apie esmę. Paprastais žodžiais. Visi norime gyventi kuo ilgiau. (Rašinio pavadinime yra užkoduotas šventinis palinkėjimas ilgaamžiams). Dažniausia lietuviai ištaria jį prie stalo. Kartais prie to stalo pristumiamas ir pats jubiliatas. Nes savomis kojelėmis nebeprieina. Ir dažnas jų – neslėpkim – svečiams išsivaikščiojus tyliai pasako, kad nebenori. Nes pavargo. Nes pavasarį ir rudenį tik pro langą mato. Ir dar skauda nuolat. Ir dar tie kiti rūpesčiai, apie kuriuos užsimenama, tik apie senelių namus šnekant. Ir t.t.
 

Ir tuomet paaiškėja ta visuomet iki galo neišsakyta tiesa. Apie tai, kad visi, norintys ilgai gyventi – visi be išimties! – nenori iki begalybės gyventi... senatvėje. Būti jauni ir sveiki – taip. Paliegę ir nereikalingi – ne.

Valstybė, kaskart prieš rinkimus keliais eurais padidinanti pensijas, niekuomet neišdrįsta pasakyti, kad jai reikalingi jauni, o seni yra našta. Namiškiai apie tai pakalba: bet, neduok Dieve, kad tik senolis neišgirstų! Bankas tyliai atsikrato grynųjų pinigų. Ar pagalvojote, kodėl? Kad tos pensininkų eilės ištirptų! Televizija ėmėsi naujos taktikos: rodo 50-ties metų senumo filmus (žiūrės, tad gal ir ta niekinė maisto papildų reklama juos „užkabins“?). Ir dar tas šeimos daktaras! Jis nepriekaištauja. Bet jo žvilgsnis sakyte sako: „Ei, gerbiamas pilieti, ar pamiršai, kiek tau metų?“.
 
Štai kaip. Ir, atrodytų, nėra ką daryti. Situacija be išeities.
Bet taip nėra. Ta šalis, iš kurios dažniausia mokomės, ir kurią pateikiame, kaip daugiausia ilgaamžių turinčią šalį, rado išeitį ir čia.
Japonijoje sukurtas treniruoklis, tiksliai atspindintis senatvę. Akiniai, kurie jums duodami treniruoklio duris praveriant yra tiksli kataraktos imitacija. Ausinės, kurias patarnautojai uždeda – visiškai neperduoda aukštų dažnių (tampate neprigirdinčiuoju). Nuo prie nugaros tvirtinamo prietaiso ima skaudėti stuburas, darosi sunku susilenkti. Ir avalynė speciali: ji judesius padaro skausmingus ir nevikrius. Ir dar lazdelę į rankas įduoda. O paskui įleidžia į kambarį, kuriame nespalvotas televizorius rodo naujienas apie Fidelio Kastro įvykdytą revoliciją Kuboje. Apie to kambario meniu – kitą kartą. O šiandien jums priminsiu, kad tokiame kambary bent savaitę rekomenduojama pagyventi Japonijos parlamento nariams.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder