Tie, kam dar teko gyventi Sovietų Sąjungoje, pamena lozungą, kad šioje valstybėje sekso nėra. Šiandien radikalūs politikai mėgsta tvirtinti, kad esą kalbos apie darnią šeimą, krikščioniškas lytinis ugdymas - tai bandymas tęsti sovietinę tradiciją. Veikiau turėtume kalbėti, kad visos kalbos apie "išlaisvinimą" iš santuokos yra tarsi aidas to, ką pirmaisiais XX a. dešimtmečiais jau darė bolševikai, bandę įgyvendinti seksualinę revoliuciją. Tokią panašią į tą, apie kurios būtinybę kai kas kalba ir šiandien.
"Taip ir toliau, draugai!"
Seksualinės revoliucijos pradžia priimta laikyti septintojo dešimtmečio vidurį, kai Vakaruose atsirado hipių judėjimas. Tačiau iš tikrųjų "jausmingumo maištas" (Lenino terminas) ilgai buvo vienu iš SSRS valstybingumo pamatų. Galima netgi sakyti - nugalėjusio socializmo šalies atramos stulpu.
"Jausmingumas ir seksualumas" buvo aptarinėjami bolševikų partijos suvažiavimuose dar gerokai prieš revoliuciją. Ir ne tik aptarinėjami. RSDDP III suvažiavimas netgi pavedė Levui Trockiui sukurti naują lyčių santykių teoriją tam atvejui, jeigu nugalėtų bolševikai. O pats Leninas dar 1904 m. rašė, kad "jausmingumo dvasios, energijos, nukreiptos ne į pseudošeimines vertybes, išlaisvinimas padės išlieti šį gumulą socializmo pergalės labui".
Vokiečių psichologas W. Reichas savo darbe "Seksualinė revoliucija" (1934 m., pirmasis leidimas) pateikia šiai temai skirtą citatą iš Trockio ir Lenino susirašinėjimo (1911 m.). Štai ką rašė Trockis: "Neabejotina, kad seksualinė priespauda - pagrindinė žmogaus pavergimo priemonė. Kol egzistuoja toks pavergimas, tol negali būti ir kalbos apie tikrą laisvę. Šeima, kaip buržuazijos institutas, visiškai atgyveno. Reikia smulkiau kalbėti apie tai darbininkams..." Leninas jam atsakė: "...Ir ne tik šeima. Visi draudimai, liečiantys seksualumą, turi būti panaikinti. Mes turime ko pasimokyti iš sufražisčių: netgi vienalytės meilės draudimą reikia panaikinti."
Po 1917 m. revoliucijos pergalės galima buvo drąsiai, o svarbiausia - greitai, teoriją taikyti praktiškai.
Iš karto po žymiųjų dekretų "Dėl taikos" ir "Dėl žemės" pasirodė Lenino dekretai (1917 m. gruodžio 19 d.) "Dėl santuokos panaikinimo" ir "Dėl bausmės už homoseksualizmą panaikinimo" (pastarasis - kaip sudėtinė dekreto "Dėl pilietinės santuokos, vaikų ir dėl įrašų civilinės būklės aktuose" dalis).
Be kita ko, abu dekretai moteriai suteikė "visišką materialinę, o taip pat ir seksualinę apsisprendimo teisę", nustatė "moters teisę laisvai pasirinkti vardą, gyvenamą vietą". Pagal šiuos dekretus "seksualinę sąjungą" (antras pavadinimas - "santuokinę sąjungą") galima buvo lengvai sudaryti ir taip pat lengvai nutraukti.
1919 m. Socialinės higienos instituto direktorius Batkis patenkintas konstatavo: "Santuoka ir jos nutraukimas tapo išskirtinai privačiu reikalu. Su pasitenkinimu galima matyti, kad seksualinių perversijų (iškrypimų) skaičius, ar tai būtų išprievartavimas, seksualinis pasityčiojimas ir pan., išlaisvinus papročius smarkiai sumažėjo."
Rašytojas Herbertas Velsas, tuo metu lankęsis revoliucijos apimtoje Maskvoje, vėliau stebėjosi, "kaip viskas buvo paprasta su seksu nugalėjusio socializmo šalyje, per daug paprasta".
Greta revoliucijos datų SSRS su dideliu užmoju buvo švenčiamos ir kitos šventės. Pavyzdžiui, Petrograde 1918 m. gruodžio 19 d. lesbiečių eisena buvo pažymėtos dekreto "Dėl santuokos panaikinimo" metinės. Trockis savo prisiminimuose tvirtina, kad į šią žinią Leninas reagavo džiugiai: "Taip ir toliau, draugai!" Šios eisenos metu buvo nešami plakatai "Šalin gėdą". Šis raginimas visiškai ir plačiai įsitvirtino kasdienėje vartosenoje 1918 m. birželį, kai keletas šimtų abiejų lyčių atstovų visiškai nuogi pražygiavo Petrogrado centru.
Nugalėjusio sekso šalis
Santykių tarp lyčių kaita tuo metu buvo apėmusi viską. Pavyzdžiui, nutraukus santykius šeimoje, kurioje yra vaikų, alimentai buvo mokami tik šešis mėnesius ir tik esant sąlygai, kad jei vienas iš partnerių yra bedarbis arba nedarbingas. Lyčių santykius reguliuojantys įstatymai po revoliucijos nuolat vystėsi, buvo atnaujinami, papildomi. Pavyzdžiui, Aleksandra Kolontaj, viena iš "Šeimos kodekso" kūrėjų, rašė: "Kuo ilgiau tęsiasi seksualinė krizė, tuo ūmesnį pobūdį ji įgauna. Seksualinis švietimas mokyklose turi prasidėti nuo 12-13 metų. Priešingu atveju mes vis dažniau susidursime su tokiais ekscesais kaip, pavyzdžiui, ankstyvas nėštumas. Nereti atvejai, kai šis amžius (vaikų gimdymo) šiandien yra 14 metų."
Bolševikų vyriausybė "nuleido" regionams direktyvas apie seksualinio švietimo mokyklose įvedimą. Tačiau šis projektas susidūrė su kliūtimis: Rusijos provincijos "mąstymo inertiškumu" ir kvalifikuotų seksologijos dėstytojų trūkumu. Jei su pirma kliūtimi tikrai buvo sudėtinga susidoroti, tai su antrąja - seksologijos dėstytojų deficitu - jėgų visiškai pakako. Į Rusiją plūstelėjo seksologai iš užsienio, ypač - iš Vokietijos. Pavyzdžiui, nuo 1919 iki 1925 m. į SSRS atvyko apie 300 tokių specialistų iš užsienio.
Seksologė vokietė Halle Fanina prisiminimuose rašė: "SSRS 1925 metais man iš tikrųjų pasirodė kaip kažkas fantastiška. Štai kur erdvė darbui! Visas pasaulis, ir ypač Vokietija, galėtų pavydėti to, kas čia įvyko. Čia taip toli pažengė taikomoji seksologija ir psichologija, kad medžiagos tyrimams pakaks keletui metų."
Tuo pačiu metu netilo diskusijos apie laisvos meilės pliusus ir minusus. Įdomūs tokio partinio darbuotojo Markovo argumentai, išsakyti 1924 m. konferencijos "Dėl socialinės higienos klausimų" metu: "Aš perspėju, kad artėja didžiulė nelaimė, t. y. mes neteisingai supratome sąvoką "laisva meilė". Todėl atsitiko taip, kad iš šios laisvos meilės komunistai prigamino vaikučių... Jei karas mums davė daugybę invalidų, tai neteisingai suprasta laisva meilė mus apdovanos dar didesniais išsigimėliais".
Tačiau tokie argumentai iki tam tikro laiko skendo bendrame pasisakančių už laisvą meilę chore. SSRS milijoniniais tiražais leidžiamo knygos ir brošiūros šia tema (labiausiai perkama 1925 m. brošiūra - Enčmiano "Seksualiniai refleksai"). Rengti seminarai. Vieno iš panašių temos buvo, pavyzdžiui, tokios: "1) Ar natūralus kūdikio seksualumas? 2) Kaip mums reikėtų suprasti ir reguliuoti vaikų seksualumo santykį su darbu?" Spaudoje rengtos diskusijos apie tai, kad "anksčiau vaikai žaidė Raudonąją armiją, o dabar žaidimai blogesni, o būtent - seksualūs".
1920-ųjų pradžioje taip pat buvo pastebimas didelis nesantuokinių vaikų gimimų protrūkis. Pavyzdžiui, partinis darbuotojas Lysenka iš Maskvos pateikė skaičius, iš kurių matome, kad sostinėje 1923 m. mažiausiai pusė kūdikių gimė ne santuokoje.
Šeima, kaip "visuomenės ląstelė", buvo pakeista "poros" sąvoka. 1924 m., Trockio aparato darbuotojo Ceitlino duomenimis, "dideliuose miestuose "poros", lyginant su šeimomis, sudarė daugumą".
Tuo pačiu metu plačiai kilo kontracepcijos klausimas. Abortai sveikintini, nes jie "išlaisvina moterį". Prezervatyvų gamyba išaugo keletą kartų lyginant su periodu iki revoliucijos. Akademikas Pavlovas darė bandymus sterilizuodamas šunis, tikėdamasis ateityje savo bandymų rezultatus pritaikyti sovietiniams žmonėms. Daugybė mokslo šarlatanų modeliavo naujus kontraceptinius vaistus, dirbtinį moterų apvaisinimą, potenciją gerinančias tabletes.
Direktyvos "Dėl socialinės higienos" buvo "nuleidžiamos" iš Maskvos "dirbančiųjų nuožiūrai". Tai reiškė, kad gubernijose valdžia pati turėjo spręsti, kokią seksualinę politiką taikyti. Dažnai jų sprendimai buvo pakankamai įdomūs...Pavyzdžiui, Riazanės gubernijoje valdžia 1918 m. išleido dekretą "Dėl moterų nacionalizavimo", o Tambovo 1919 m. - "Dėl moterų paskirstymo". Vologdoje įgyvendino tokius principus: "Kiekviena komjaunuolė, darbininkų fakulteto klausytoja arba kita moksleivė, kuriai komjaunuolis arba darbininkų fakulteto klausytojas pasiūlė turėti lytinių santykių, turi tai padaryti. Priešingu atveju ji neverta proletariato studentės vardo."
Švediškos šeimos prototipas
Labiausiai ir ryškiausiai seksualinė revoliucija pasireiškė abiejose socialistinės Rusijos sostinėse Maskvoje ir Petrograde.
Batkis 1923 m. savo brošiūroje "Seksualinė revoliucija Sovietų Sąjungoje" rašė: "SSRS seksualinės pedagogikos užduotis - auklėti sveikus žmones, ateities visuomenės piliečius visiškai suderinant natūralius potraukius ir didžias socializmo užduotis, kurios jų laukia... Proletariato komuna su jos santykių laisve turi jiems padėti tai padaryti." Komjaunuoliška komuna laikyta ateities šeima.
Savanoriškai tokioje "šeimoje" paprastai gyveno 10-12 abiejų lyčių asmenų. Tokiame kolektyve ūkis ir lytinis gyvenimas buvo bendras.
Psichologas Morisas Beštas rašo: "Į įprastas intymias poras susiskirstyti nebuvo leidžiama: nepaklusę komunarai netekdavo šio garbingo vardo. Skirtingai nuo švediškojo analogo, vaikų gimimas nebuvo sveikintinas reiškinys, nes jų auklėjimas galėjo atitraukti jaunus komunarus nuo šviesaus rytojaus kūrimo. Jeigu visgi vaikas gimdavo, jis būdavo atiduodamas į internatą... Palaipsniui lytinis komunarų gyvenimas paplito visuose dideliuose šalies miestuose." Buvo prieita net iki to, kad, pavyzdžiui, Valstybinės bibliotekos komunoje Maskvoje komunarams buvo išduodami ne tik vienodi paltai ir avalynė, bet ir... apatiniai drabužiai.
Pavyzdine buvo laikoma VPV (Valstybės politinės valdybos) benamių darbo komuna Bolševo mieste, įkurta 1924 m. asmeniniu Dzeržinskio potvarkiu. Joje buvo apie tūkstantis mažamečių nusikaltėlių nuo 12 iki 18 metų, tarp jų - maždaug 300 mergaičių. Komunos auklėtojai rėmė "bendrus seksualinius bandymus", mergaitės ir berniukai gyveno bendrose kareivinėse. Vienoje ataskaitų apie šią komuną buvo rašoma: "Lytinis bendravimas vystosi visiškai naujomis sąlygomis. Kolektyvas taip apsunkina individo santykius su kitais žmonėmis, kad tampa nebeįmanoma apsidrausti nuo partnerio pakeitimo arba nuo naujų santykių pradžios. Tuo pačiu bendras gyvenimas atitraukia auklėtinius nuo neteisėtų veiksmų ir blogo nusiteikimo."
Panaši praktika buvo ir kituose vaikų namuose ir netgi pionierių stovyklose.
"Nuo aušros - link saulėlydžio"
Taip vokiečių psichologas Vilhelmas Reichas pavadino savo straipsnį apie seksualinės revoliucijos SSRS pabaigą.
Atėjus valdžion Stalinui 20-ųjų pabaigoje seksualinė revoliucija užgeso.
Kaip buvo įprasta, siekiant tai pateisinti buvo pasinaudota Lenino autoritetu. Vis dažniau ir dažniau pateikiama citata iš Lenino ir Klaros Cetkin pokalbio: "Nors aš mažiausiai esu asketiškas, bet man vadinamasis "naujasis lytinis jaunimo gyvenimas" - o dažnai ir suaugusiųjų - pakankamai dažnai atrodo kaip buržuazinis, atrodo kaip buržuazinio viešnamio namų atmaina."
Industrializacija pradėjo reikalauti, kad individas savo jėgas eikvotų ne seksualiniams pasilinksminimams, o komunizmo statybai. "Papročių palaidumas" tapo oficialiai smerktinas. Visuomenės nuomonė vėl pradėjo krypti link to, kad "šeima - visuomenės ląstelė", o tvarkos pagrindas - monogamija.
Nuo visuomenės nuomonės neatsiliko ir sovietiniai įstatymai. Po Stalino konstitucijos priėmimo nustojo galioti dekretas "Dėl santuokos panaikinimo". 1934 m. buvo uždrausti abortai, tų pačių metų kovą Kalininas pasirašė įstatymą, draudžiantį ir baudžiantį už lytinius kontaktus tarp vyrų. Po to prasidėjo masiniai homoseksualų suėmimai dideliuose SSRS miestuose.
Seksualinis jaunimo auklėjimas nutrauktas, uždrausti moksliniai darbai šia tema. SSRS prasidėjo laikai, kai bet kuris pilietis galėjo išdidžiai pareikšti: "Mūsų šalyje sekso nėra..."
Parengta pagal Rusijos žiniasklaidą ir bernardinai.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą