Žiūrint į savivaldos padėtį, lyg pro padidinamąjį stiklą matyti visos valstybės nuodėmės ir klaidos, padarytos po 1990 m.
Čia ir noras viską spręsti centralizuotai, iš viršaus, ir noras neleisti savivaldybėms savarankiškai tvarkyti finansus, ir Seimo nepasitikėjimas piliečiais, kurie išrinko ne tik savivaldybių tarybas, bet ir tą patį Seimą.
Toks požiūris galiausiai paverčia savivaldybes vykdomaisiais komitetais be nuosavų lėšų ir turto, su apribota iniciatyva ir nuolatine kontrole iš "stipraus centro".
Aišku, kad esant silpnai savivaldai, sunku kalbėti apie kokią nors regioninę politiką. Pasaulyje ji vyksta pirmiausia išplečiant savivaldybių teises, sudarant joms sąlygas veikti, užsidirbti, nustatyti mokesčius, skolintis, tvarkyti jų teritorijoje esantį turtą. Ir tik tada, jei dėl vienų ar kitų priežasčių kai kurie regionai lieka silpnesni, centrinė valdžia investuoja į juos arba sukuria specialias sąlygas jų plėtrai.
Lietuvos valdžios vykdoma regioninė politika paprasta, bet dėl to nė kiek ne aiškesnė. Visų savivaldybių teisės vienodai mažos, o "regionų plėtra" vyksta papildomus milijonus skiriant kai kurioms savivaldybėms.
Liūto dalis visada atitenka Vilniui bei Neringai. Kai jau nebegražu skirti naujų pinigų, leidžiama skolintis daugiau negu kitiems miestams, arba, kaip buvo Vilniaus atveju, leidžiama netgi nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą.
Esu įsitikinęs, kad žmonės savo reikalus turi išspręsti seniūnijose bei savivaldybėse ir nėra jokios prasmės varinėti juos po apskritis. Šios turi koordinuoti regiono vystymąsi, o ne spręsti konkretaus žmogaus klausimus.
Tegul apskritys užsiima Europos Sąjungos lėšų paieška, tarprajoninių kelių ar saugomų teritorijų priežiūra, bendrų sąvartynų ar kitų projektų įgyvendinimu. Apskrityse turi lankytis savivaldybių merai ir seniūnai, o ne eiliniai žmonės su savo kasdienėmis problemomis, kurioms spręsti yra savivaldybės.
Tačiau šiandien apskritys su savo išpūstais apskričių etatų sąrašais yra visagalės ir visažinės. Beveik visose Europos šalyse apskričių (regionų) vadovai renkami žmonių balsais tiesioginiuose rinkimuose. O štai Lietuvoje pakanka įtikti ministrui pirmininkui ir būsi paskirtas, pavyzdžiui, Vilniaus apskrities vadu, kad spręstum 850 000 žmonių problemas.
Atspėkit, kieno interesus gins toks vadas - žmonių ar Vyriausybės?
Demokratijos, kaip ir logikos, čia nė už centą neįžvelgsi, ypač kai palygini, kaip tampama miesto ar rajono meru. Tarkime, Birštono miestas turi vos 6000 gyventojų, bet jo meras visų pirma turi laimėti rinkimuose į Tarybą, po to, jau Taryboje, laimėti mero rinkimus.
Kita vertus, savivaldybių rinkimus irgi reikia demokratizuoti. Šiandien viskas padaryta taip, kad be partijų paramos negali net dalyvauti rinkimuose. O kiek puikių, aktyvių ir protingų žmonių tokia partinė politika palieka už borto, nepanaudojant jų žinių ir energijos! Todėl tikslinga savivaldybių rinkimus rengti kaip ir rinkimus į Seimą. Per partijų sąrašus užtektų rinkti pusę tarybos narių, o kitą pusę rinkti vienmandatėse apygardose, pavyzdžiui, po vieną žmogų nuo seniūnijos ar nuo miesto mikrorajono.
Tas pats ir su merų rinkimais. Juos žmonės turi rinkti tiesiogiai, numatant atšaukimo galimybę. Merai turi spręsti žmonių problemas, o ne vykdyti nuolat besikeičiančias tarybos daugumos įgeidžius. Ir sudarykime galimybę merais tapti žmonėms, patinkantiems gyventojų daugumai, o ne vienai ar kitai partijai.
Gaila, kad valdančioji Seimo dauguma nė piršto nepajudino, kad jau šiemet galėtumėme merus rinkti tiesiogiai.
Daug reformų laukia savivaldybių. Pirmiausia, turime suprasti, kad ne didžioji politika, o šiukšlių išvežimas, gatvių apšvietimas ar vandens kaina yra svarbiausi dalykai žmonėms. Visiems 3,5 milijono! Nes nėra nė vieno Lietuvos žmogaus, kuris nesusidurtų su komunalinėmis problemomis ir nesakykime, kad jiems svarbiausia skambios frazės apie NATO ar puikios kalbos tarptautiniuose forumuose.
Jau ketveri metai, kai, ratifikavus Europos vietos savivaldos chartiją, įstatymu patvirtinta, jog savivaldybių ekonominės veiklos pagrindas yra vietiniai mokesčiai. Jie turi pakeisti dalį centrinės valdžios nustatytų mokesčių. Kitaip sakant, savivaldybės turi sau užsitikrinti ilgalaikes stabilias pajamas, kad galėtų plėtoti investicinius projektus, esant reikalui - skolintis ir garantuoti skolų grąžinimą. Priešingu atveju, miestai ir rajonai tampa centrinės valdžios išlaikytiniais, nes centras paima visas mokesčių pavidalu surinktas lėšas, kurias po to lyg išmaldą dalina savivaldybėms.
Tačiau per ketverius metus nežengta nė žingsnio, kad neefektyvius respublikinius mokesčius pakeistų vietiniai mokesčiai. Tai ne tik neskatina savivaldybių imtis joms naudingos veiklos ar projektų, bet netgi neleidžia jų realizuoti.
Centralizavus pinigų srautus, iš viršaus pradedami spręsti netgi patys smulkiausi reikalai. Mums, mokesčių mokėtojams, tokia valdymo sistema tikrai kainuoja brangiau negu reali ir savarankiška savivalda.
Plačiau paminėjau tik šį pavyzdį. O kiek dar visokios netvarkos reikia įveikti, kad žmogus būtų patenkintas savo savivaldybės darbu.
Jei žmogaus problemas išspręs vietos savivaldybė, jis kur kas palankiau vertins bet kurią valdžią. Ir bus patenkintas gyvenimu Lietuvoje! O to, berods, ir turi siekti visų lygių šalies politikai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą