Iki žiemos dar labai toli. Šiandien mes alsuojame vasarišku oru, nors vakarui užsimerkus anksčiau, jaučiame ir visai gaivią nakties vėsą. Diena trumpėja, dabar ji netrunka ir 14 valandų, o saulė žemę šildo gal tik 10-11 valandų. Vadinasi, bent 3-4 valandomis ilgiau trunkanti naktis turi daugiau laiko vėsinti žemę, vandenis ir orą. To iš karto pamatyti ir pajausti neįmanoma, bet rūkai, nusidriekiantys virš klonių, vis stambesni rasos lašai liudija gamtoje vykstančius didžiuosius pokyčius. Per trejetą savaičių diena susilygins su naktimi, ir viskas keisis iš esmės.
Dabar dar nepasakysi, kad vasara baigėsi. Kai kurie sausros ženklai - geltoni byrantys lapai, išdžiūvusi žolė, dulkantys keliai ir vis dar tvoskiantis karštis - visai to nereiškia. Tačiau kažkur turi slypėti ženklai, liudijantys vasaros išėjimą...
Kur jų ieškoti? Ieškoti nereikia, jie čia pat. Pirmiausia tai paukščių tyla. Net ir išskrendantys sparnuočiai yra labai „nekalbūs“ - jie mieliau juda nei garsinasi. Atrodo, kad kažkokio sujudimo galima tikėtis ir drugių pasaulyje. Tik jie niekur nesiveržia, skraido čia pat, ir apie juos nekalbėtume, jei ne jų sparnai. Ar matėte, kokie jie aptriušę, nulūžinėję? Dažnai tokie baltukai, perlinukai, dilgėlinukai ir daugelis kitų sunkiai benusklendžia nuo žiedo prie žiedo, o toliau paskristi negali - per sunku. Ši drugių karta - dar iš vasaros, jos metas baigėsi, tačiau net ir toks paprastas gamtos vaikas kaip drugys nori gyventi kuo ilgiau. Štai ir plazda jie savo nubrizgusiais sparnais, kabinasi už plono gyvybės siūlo.
Rugsėjo pradžioje jau keliauja paukščiai. Vieni jų nesukuria pulkų, pabirę purpsi nuo krūmo prie krūmo, kiti keliauja būriais. Ventės rage nuo rugpjūčio vidurio gausiausios tinklų „lankytojos“ yra kregždės. Jos nakvoja čia pat, Kniaupo įlankos nendrynuose, o pakilusios medžioti vabzdžių patenka ir į tinklus. Dabar stebima nauja tendencija - tarp sužieduojamų paukščių pradeda vyrauti juodoji zylė, nedidukas mūsų girios paukštis. Gali būti, kad ji šiemet per migraciją bus labai gausi - kartais gamtoje taip nutinka, kad viena kuri rūšis (zylės, kėkštai, geniai, riešutionės ar kryžiasnapiai) būna vyraujanti.
Dar anksti ką nors apibendrinti, bet ši žinia maloni, nes juodoji zylė - labai simpatiškas, taikus paukštis.
Nuseko ežerai ir upės, upeliukai vos sruvena ar visai nurimo. Ariamų dirvų dulkes pusto vėjas. Rūksta kelių dulkių debesys. Labai reikia lietaus. Palijus gal geriau matytume, kur esame - rudenyje ar vasaroje, o gamta galėtų vėl grįžti į įprastą savo gyvybės ciklą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą