Rūta Janutienė: Nieko asmeniško, tik verslas, arba Kodėl gerai, kad Nausėda nevažiavo į Izraelį

Rūta Janutienė: Nieko asmeniško, tik verslas, arba Kodėl gerai, kad Nausėda nevažiavo į Izraelį

„Mieli FB bičiuliai, ar kas gali rekomenduoti gerą literatūros redaktorių/ę peržiūrėti naujos knygos „Mūsiškiai“, 2 dalis, vertimo į lietuvių k. tekstą? (…) Honorarui lėšų turime. Ačiū, jei pasidalinsite. Rūta Vanagaitė“.

Šviežutė, tik praėjusį pirmadienį iškepta žinutė liudija, kad iš Lietuvos pradingusi Rūta Vanagaitė jau nebesilaiko pradinės koncepcijos: nurašinėdama kraupiausias vietas iš KGB archyvo bylų, ji siekia sovietinio saugumo „istorine tiesa“ auklėti savo tautą. Nauja „Mūsiškių“ serija parašyta iškart angliškai, kad skleistų žinią apie „žydšaudžius lietuvius“ pasauliui.

Atsitiktinai ar ne, tačiau Vanagaitės kuklūs užmojai užsidirbti iš vadinamosios holokausto industrijos sutapo su Rusijos prezidento Vladimiro Putino paraiška perrašyti II pasaulinio karo istoriją taip, kad ukrainiečiai, lenkai, lietuviai ir latviai būtų paskelbti tikraisiais naciais, o Putino europinė partnerė „mama Merkel“ galėtų atnešti savo tautai žinią: „Mes - ne prie ko“.

Izraelio spaudoje, labiau nei bet kurioje kitoje, galima pasiskaityti nuostabos ir pasibjaurėjimo tekstų dėl tokių politiškai gazprominių istorijos perrašinėjimų. Juos pakurstė ką tik įvykęs Aušvico koncentracijos stovyklos išvadavimo paminėjimas Izraelyje, kuriame nedalyvavo „kaltininkų“ atstovai - Lenkijos ir Lietuvos prezidentai. Jiedu abu tą dieną buvo Aušvice, o į Izraelį patylėti Europos žydų kongreso vadovo Viačeslavo Moshe Kantoro, vieno iš įtakingų Vladimiro Putino oligarchų, organizuotame renginyje pasiuntė Viktorą Pranckietį.

Lenkijos prezidentas liko namie, nes tasai Kantoras neleido jam kalbėti renginyje, kuriame žodis buvo suteiktas visiems II pasaulinio karo sąjungininkams, žinoma, Putinui ir... Vokietijos prezidentui. Putinas, kaip žmogus, kuris oficialiai nesinaudoja internetu, šokiravo Izraelio istorikus, pareikšdamas, kad didžioji dalis nužudytų žydų buvo sovietiniai piliečiai ir atskirai suskaičiavo tuos, kurie buvo nukankinti Lietuvoje, Ukrainoje ir Latvijoje.

Kaip atsitiko, kad žydų tautos tragedija tapo Kremliaus preke? Atsakyti galėtų ir Rūta Vanagaitė, kuriai nebetrūksta pinigų honorarams, nors dar visai neseniai ji teigė, kad neadekvati jos leidėjo „Alma Littera“ reakcija į akibrokštą su Adolfo Ramanausko-Vanago viešu paniekinimu paleido ją ubagais. Priminsiu, kad visos Vanagaitės knygos buvo išimtos iš prekybos ir atiduotos autorei.

Viačeslavas Kantoras tada baisėjosi tokiu leidyklos elgesiu ir ėmėsi globoti mūsų Rūtą. Tikriausiai tos globos pakanka, jei Vanagaitė giriasi, jog nepristigs pinigų tam, kuris ryšis gražia lietuvių kalba išversti jos (ar tikrai?) „Mūsiškių“ anglišką antrąjį tomą.

Kančios ir verslo buvimas taip arti verčia krūpčioti pirmiausia pačius žydus. Tai jie daugiausia stebisi tuo, kad holokausto tema buvo uzurpuota verslininko, kuris susikrovė kapitalą dar prie Boriso Jelcino ir dabar yra vienas didžiausių trąšų magnatų mūsų žemyne. Žurnale „Haaretz“ galima pasiskaityti versiją, kad Viačeslavas Kantoras tapo Moshe Kantoru tada, kai dar jaunas ir uolus Putinas ėmėsi Jelcino laikų oligarchų. Tada jau išsipūtęs nuo turtų Kantoras skubiai susirado savo žydiškas šaknis, ėmėsi medžioti antisemitus, o pakeliui padėjo Putinui išbuožinti taip pat žydą, tačiau neklusnų Michailą Chodorkovskį. Argi tokį po to skriaus?

Nuo to laiko Europos žydų vadovybė fotografuojasi su Putinu, o šis šiurpina emigravusius žydus kvietimais grįžti į Rusiją, kaip rašo žydų žurnalistas, „nepaisydamas šalyje siaučiančių islamo teroristų“. Gal jis turėjo galvoje Putino parankinį Ramzaną Kadyrovą?

Nuostabiausia yra tai, kad šokdinami Putino parankinio oligarcho Kantoro, Europos vadovai stengiasi išlaikyti graudžią veido išraišką. Todėl Gitanas Nausėda, nuvykęs į tikrą Holokausto aukų pagerbimą Aušvice, ne tik pademonstravo solidarumą kolegai lenkui ir visai lenkų tautai. Jis parodė, kad atskiria holokausto industriją nuo žydų tautos tragedijos, kuri yra ir Lietuvos istorijos dalis.

Tačiau, pasakęs A, prezidentas galėtų pasakyti ir B. Jis galėtų pasirūpinti išlikusiais, dar barbarų - merų nesunaikintais Žiemgalos ir kitų provincijos miestelių senamiesčiais, statytais žydų tais laikais, kai ten klestėjo prekyba. Pavyzdžiui, Žagarėje žydų namus griovė, kad įsisavintų milijonus Europos paramos granito trinkelėms. O Žiemelyje raudonų plytų žydų krautuvėlės, karčemos, namai išliko, nors stovi kiaurais stogais. Reikėtų paskubėti, nes pro šalį senoviniu bruku darda vietos bendrovės milžiniški traktoriai ir kombainai. Provincijoje galima...

Tiesa, tai nėra išskirtinis vietos žemvaldžių požiūris į žydų paveldą, nes tuose kraštuose ir XVI amžiaus Linkuvos katalikų bažnyčia yra aukojama verslo patogumui vežti kiaulidžių mėšlą, braukiant cisternų šonais per maldos namų šventoriaus vartus.

Kodėl man staiga pinigų ir politinės naudos spaudimas iš žydų tautos tragedijos priminė Žiemgalos žydų statytų mūrinių senamiesčių sunykimą? Ogi todėl, kad sunku rasti geresnę metaforą, kai mėgini suprasti tuos kančios krautuvininkus ir jų cinizmą. Čia tikrai tautybė „ne prie ko“.

Tačiau kiekvieną dieną galima viską pakeisti. Jeigu gaila valstybės pinigų, tai savo ir savo žydų paveldą būtų galima paprašyti atkurti Seimo kultūros komiteto pirmininko, kurio bendrovės traktoriai ir trina šonais žydų paveldą Žiemelyje, nes jo turtas irgi auga iš to Kantoro trašų perpardavinėjimo. Kodėl bent dalies tų pinigų nepanaudojus tikram pokyčiui pademonstruoti pirma sau, o paskui ir pasauliui? Ar dėl to neverta būtų surūkyti dar vienos „taikos pypkės“?

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder