Rašinys meteorolabiliesiems

Šis rašinys yra apie temperatūras, visokiausias drėgmes ir gebėjimus (arba negebėjimus) aklimatizuotis. O kad nepabėgtumėte jo nebaigę, imsiuosi senos gudrystės: pačiu netikėčiausiu momentu paklausiu apie tai, ką jau esate pamiršę. Pavyzdžiui, ką darytumėte, sužinoję, jog pati mylimiausia jūsų višta ėmė karščiuoti. Ar pjauti, ar pas veterinarą vežti, kai termometras – ištrauktas iš vidutiniškai intymios jos kūno vietos – rodo plius 42?
Greičiau tą vištelę vėl ant laktos tupdykite. Nes tai normalu. Vištiška.
Kitas klausimas – subtilesnis: kaip manote, ar išgyveno pilietis, kuriam poliklinikos termomentras parodė bemaž 50-ties laipsnių kūno temperatūrą? Atsakymas – netrukus. O dabar – apie esmę.
 
Tie lietuviški sausio ir vasario orai dabar pasidarė tokie, kad dėmesio į juos nebekreipiam. Tuo labiau: orų pokyčius sieti su sveikata visai nebeateina į galvą. Bet gi laikraščiai apie tai rašo! Gąsdina! Girdi, kasmet Lietuvoje apie 400 žmonių numiršta dėl šalčio poveikio. (Nes šaltis skatina dehidrataciją). Keletas sušalėlių, girdi, sušalo vien todėl, kad rūkė. (Nes rūkant sutrikdoma plaučių termoreguliacinė funkcija). Dar radau didžiulį straipsnį apie tai, kas atsitinka šaltu oru vaikščiojant be kepurės. (Ogi meningitas, otitas, prozopalgija ir miozitas). Jei esat be galo save prisižiūrintis – būtinai susirasit, kas tai yra. Ir, žinoma, iškart panorėsit tą baisųjį negerąjį lietuviškąjį sausį ar vasarį praleisti visai kitur. Ne Lietuvoj. O ten, kur dangus žydresnis, jūra mėlynesnė...
 
Tačiau! Garsi orų žinovė Audronė Galvonaitė prašo jūsų prisiminti tą kelionę, iš kurios grįžote įspūdžių kupini, bet... nelabai pailsėję, ir nelabai sveiki. Nes išvykote iš LT, kuomet čia buvo minus 15, o Maldyvuose – vos po pusės paros – išlipote į plius keturiasdešimtį laipsnių. (Ta pačia proga priminsiu apie buvusį ligotą poną, kurį Klaipėdoje kankino visokiausi negalavimai, bet, vos persikėlus gyventi į Vilnių - kur ir atmosferos slėgis, ir drėgmė, ir vėjas visai kiti - pilietis nustojo ne tik blogai jaustis, bet ir pas šeimos daktarą vaikščioti).
 
Šie du teiginiai ir paaiškins rašinio pavadinimą. Nes vieni (kurių labai nedaug) tų meteosvyravimų niekada nejaučia, o kiti - nuolat nuo jų kenčia. Ir dažniausiai net paaiškinti negali, kas jiems atsitiko. Neatsitiko jiems nieko: tiesiog pirmieji yra meteorostabilūs, o antrieji – jų pasaulyje ir Lietuvoje apie 75 procentus – meteorolabilūs.
Pažįstu ne vieną, kuris pasikeitusį atmosferos slėgį jaučia net namie, ant sofutės gulinėdamas. Tokiam, žinoma, barometro namuose nereikia. O šiaip jau šį nebemadingu kai kam atrodantį žmonijos išradimą namuose reikėtų turėti. Ypač – lėtines ligeles įsigijusiems. Teks priminti: nors sakoma, kad barometrais matuojamas tik atmosferos slėgis, nuo jo priklauso ir temperatūra, ir oro drėgnumas, ir, kaip keista bebūtų, net vėjo kryptis.
 
Etnologas Libertas Klimka sako, kad visai nebūtina jau ryt ryte pulti to brangoko prietaiso – barometro ieškoti. Ypač, jei kaime gyvenate ar sodybą turite. Tereikia sausą eglės arba kadagio šakelę su kamieno dalimi prikalti prie lauko sienos (pavėsyje) ir pažymėti viršūnėlės padėtį vidutinio debesuotumo dieną. Prieš lietų ta šakutė visuomet palinks žemyn, o prieš giedrą – pakils aukštyn.
O šiaip jau, nors ir esame girdėję, kad normalus atmosferos slėgis - 750 mm gyvsidabrio stulpelio, bet ne kiekvienas prisimena, jog šis skaičius rodo, kad mūsų organizmą „spaudžia“ 10 500 kg oro našta. Jei nuo to pirmojo skaičiaus vos 10 mm į šoną – prasideda bėdos. Ir dabar – pats laikas sugrįžti pas tuos, kurie į kalnus slidinėti ar šiaip poilsiauti išsiruošia: slėgis pasikeičia vos dešimtį metrų pakilus. O jei 50, jei 100? Paskaitykite, prieš kildami, - apie plaučių hiperventiliaciją, apie slėgio poveikį nuolat skaudančioms kojoms, apie bėdas, galinčias užklupti bronchinę astmą ar padidėjusį arterinį kraujospūdį turinčiuosius.
 
O dabar – apie drėgmę. Idealu būtų, jei ir žiemos mėnesį, ir net tuomet, kai karšta – prietaisai rodytų, kad toji drėgmė yra 40-45 procentų. Bet ir vėl turiu konstatuoti, jog daliai Lietuvos piliečių jokio prietaiso tai drėgmei nustatinėti namuose nereikia. Jei atsikeliate išdžiūvusia gerkle, užgulta nosimi, jei moterims skilinėja plaukai ir lūžta nagai – gyvenate per sausai. Tinkamas jūsų buto drėgnumas priklauso netgi nuo to, ar virtuvėje vištą kepdami nepamirštate įjungti garų surinktuvą. O pernelyg didelę sausrą bute galite pataisyti vienu rankos judesiu: po to, kai išsimaudėte – palikite pravertas vonios kambario duris. 
 
O meteorostabiliems – patarimas sekti tik temperatūrą. Nes, anot biologijos profesoriaus Shingo Kajimuros, tikrai užfiksuotas ne vienas atvejis, kai iš šiltos lovos iššokęs pilietis atsistojo ant šaltų tualeto grindų ir – patyrė širdies smūgį. Tyrimų duomenimis, temperatūrai mažėjant trimis laipsniais, infarkto rizika padidėja net 11 procentų.
Tai kokia gi turi būti ta normali mūsų kūno temperatūra? Rimti gydytojai sako, kad termino „normali temperatūra“ būti negali. Nes, kaip jau rašiau, vištai normali yra apie 40 laipsnių. Driežas saulėje gali įkaisti iki 60-ties. Jei kitų ligos požymių nėra, jums vaistukų nereikia iki 38 jūsų termometro laipsnių.
 
1994-aisiais Kanadoje užsitrenkus buto durims dvejų metukų mergaitės temperatūra buvo nukritusi iki 14,2 laipsnio. Bet daktarai atšildė. 26-erių kanadietė sėkmingai Monrealyje gyvena iki šiol.
1980-aisiais penkiasdešimt dviejų metų JAV gyventojas patyrė stiprų šiluminį smūgį: buvo nustatyta 46,7 laipsnių jo kūno temperatūra. Iš ligoninės išvyko po 24 dienų. Neseniai Šajeno mieste sulaukė 90-mečio.
Šiandien – pabaiga optimistinė. Apie tai, kad, nepaisydami lietuviškų orų, mes esame stipriausi pasaulyje.
Nes - jei Egipto piramidės kažkokiu būdu būtų atkeltos į Lietuvą - jos jau seniai nuo šalčio, drėgmės ir temperatūros svyravimų būtų smiltimis pavirtusios.
Ar gi ne taip, mieli meteorolabilieji?