Premjere, jūs chamas

Premjere, jūs chamas

Premjeras sako, kad mokytojai nori uždirbti 1 tūkst. eurų ir turėti daug laisvo laiko. „Streikuojantiems mokytojams nei tėvai, nei vaikai nėra vertybė“, - priduria jis. Tačiau kažkodėl visuomenė nežino, ką apie tai galvoja jo paties mokytojai – tie, kurie daugybę valandų taisė jo klaidas, mokė tiesų ir kalbėjo apie gyvenimo grožį. Ir greičiausiai nesužinos.

Premjeras 1988-aisiais baigė Marijampolės Jono Jablonskio vidurinę mokyklą. Praeina trisdešimtmetis ir štai – vis dar nekenti savo pačių mokytojų: tų, kurie atidavė tau širdį, išmokė skristi ir paleido į pasaulį.

Išskridęs į jį, premjeras toli nenuskrido – mano subjektyvia nuomone, tai, kad esi šalies vienas vadovų, dar nieko nereiškia, jei degi pagieža ir neapykanta. O ypač tada, kai turi tokį požiūrį, pagal kurį milijonines aferas atskleidžiantys ir taip valstybei pinigus išsaugantys žurnalistai tėra verslininkai, kurie negali neatlygintinai prieiti prie registrų centro duomenų, anksčiau streikavę medikai, jei šiems kažkas nepatinka, gali krautis daiktus ir emigruoti (premjero žodžiai), o naktimis nemiegantiems, iš savo lėšų darbo priemones perkantiems, perpildytas klases mokantiems ir praktiškai už ačiū daugybę valandų savanoriaujantiems mokytojams vaikai – ne vertybė.

Griežtas policijos pareigūnas, nesiteisinantis ir nepripažįstantis klaidų. Po to, kai paskelbė apie savo metų nuopelną – į Lietuvą atviliotą naują prekybos tinką, o žurnalistams išsiaiškinus, kad  – tai Lietuvoje jau veikiančio prekybos tinklo dalis, jis ironišku ir satyrišku tonu piktai rėžė, jog reikia išmokti skaityti – suprask, ponas paskelbė ne tai. „Sudėtinga, aš suprantukartais perskaityti, bet nieko nepadarysi”, - sakė jis su užslėptu, bet vis tik pasimačiusiu pykčiu žurnalistams.

Žinote, pone premjere, o jus suprasti – tikrai sudėtinga. Bet tikrai nieko nepadarysi – jūs mūsų ministras pirmininkas.

Grįžkime prie mokytojų. Po Registrų centro skandalo įsidrąsinęs ir jau praktiškai eilinį kartą pasityčiojęs iš žurnalistų, ponas premjeras streikuojantiems mokytojams drįso pasakyti tai, kas turėtų įžeisti praktiškai kiekvieną taip dirbantį žmogų.

Metai iš metų mokytojai kentėjo. Ir kentėdami stebėjo eilę ministrų, dirbtinai gaivinančių švietimo sistemą. Reformos, injekcijos, elektros šokas, vėl reformos – toks švietimo gaivinimas Vyriausybės intensyvios priežiūros palatoje nedavė vaisių.

Jiems reikia pirkti kanceliarines priemones – jie perka. Renginys ir reikia prikarpyti dekoracijų? Jie grįžta namo, pasiima žirkles ir tas dekoracija karpo ne tik jie, bet ir jų sutuoktiniai, vaikai, vaikų draugai ir dar netyčia atvažiavę trečios kartos pusbroliai su pusseserėmis ir jų vaikais. Mokinių darbų taisymas, rengimasis pamokoms, krūva biurokratija dvokiančių dokumentų ir programų – visa tai premjerui iš esmės laisvas laikas.

Aš suprantu. Visiškai. Taip, jiems tai įgriso. Jei man kas nors lieptų dirbti tokioms sąlygomis – patikėkite manimi, ir aš miegočiau ministerijoje.

Pone premjere, ar drįstumėte po viso šito pažvelgti savo buvusiems mokytojams į akis? Tiems, kurie turi šitiek daug laisvo laiko, kad praktiškai jų pačių vaikai liko pašalyje, o dalis jų šeimų subyrėjo.

O galbūt liepsite emigruoti, jei kas nors nepatinka? Žinote, medikai renkasi daiktus ir išties – emigruoja.

Jei tą patį padarys ir mokytojai, neverkite, kad jūsų anūkų niekas neišmokys abėcėlės, nes jūsų mokytojais galintys tapti Lietuvos vaikai numirs ligoninėje nesulaukę emigravusių medikų pagalbos.

Ir po visų jūsų išsakytų žodžių medikų, mokytojų ir žurnalistų atžvilgiu, turiu pasakyti tik viena - pone premjere, jūs chamas.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder