Prekyba su Rusija - tarsi su Amazonės džiuglių čiabuviais

Prekyba su Rusija - tarsi su Amazonės džiuglių čiabuviais

Užsienio žiniasklaidoje rašoma: Rusijos prekybos įmonės pasaulio rinkose ieško lašišų. Farerų salų žuvų ūkiai kone kasdien gauna užklausas dėl galimybės pirkti žuvis augintojams nematytais kiekiais. Formaliai Farerai - Danijos Karalystės autonomija, tačiau nepriklauso Europos Sąjungai, už tokį sprendimą referendume pasisakius salyno gyventojams. Formalių sankcijų, paskelbtų ES, JAV, Kanadai, Australijai ir Japonijai, archipelagui netaiko ir Rusija.

Todėl dabar pusiaukelėje tarp Norvegijos ir Islandijos, rusai ieško galimybės užsitikrinti pakaitalą norvegiškoms lašišoms. „Anksčiau Rusijai lašišas pardavė visi, išskyrus Farerus, dabar – vien tik Farerai“, - sako vietiniai ir ta proga didina savo išaugintų žuvų kainą nuo beveik septynių iki dešimties eurų už kilogramą. Prieš porą savaičių, prezidentui Vladimirui Putinui paskelbus sankcijas prieš esą nedraugiškas Rusijai Vakarų šalis, Maskvoje girdėjosi fanfarų, kad iš ES stabdomą kiaulienos importą nesunkiai pakeis Brazidijos kiaulių augintojų produkcija. Tačiau kol rusų mėsos pirkėjai susisiekė su brazilų kiaulininkais, mėsa buvo pabrangusi daugiau nei 20%, nors kitiems importuotojams liko nepakitusi.

[CITATA]

Rusus ima pasipiktinimo isterija: Farerų žuvų augintojai naudojasi situacija ir jie to „nepamiršią“. Keista reakcija ekonominiame kare – priimti brangiai kainuojančius politinius sprendimus, deklaruoti absoliutų pragmatizmą ir tuo pat metu zaunyti apie „pagarbą/nepagarbą“, „brolybę/neapykantą“, „rusų pasaulį/gėjropą/pindosus“. Logika, kuri nepriima prielaidos, kad specialiai Rusijai pabrangusios lašišos su kiauliena yra, viena vertus, rinkos reakcija į apribotą produktų pasiūlą (kas ją apribojo – Farerai su Brazilija ar Rusija?), tuo pačiu ir konkurenciją. Kita vertus (ir tai nemažiau svarbu!) – tai verslo rizikos mokestis.

Šiandien kiekvienas Farerų salų žuvininkas ir brazilų kiaulininkas supranta, kad Rusijoje išaugusi pasiūla yra patraukli, bet velniškai nestabili, priklausoma nuo visiškai nesuprantamų kelių žmonių Kremliuje galvoje atsirandančių motyvų ir neprognozuojamų sprendimų. Susiviliojus didele, 140 mln. vartotojų turinčia rinka, galima ryžtis investuoti į verslo plėtrą ir... nudegti, kaip nudegė kai kurios lietuviškos pieno ir mėsos perdirbimo įmonės. Kada Rusijoje pasikeitė politika. Priežastis - ne vien koks nors ryšiai išreikštas ekonominis karas dėl Ukrainos ateities.

Civilizuotame pasaulyje atrodo paradoksalu, tačiau kai kurie Vakarų ekspertai pabrėžia: Rusijos ekonominio protekcionizmo priemonės pasiekė neregėtus mastus, šiai šaliai įstojus į Pasaulio prekybos organizaciją. Kitaip tariant į globalizacijos klubą, į kurį stojantieji įsipareigoja taikyti mažiau savo rinkos apsaugos priemonių, prekybos kliūčių ir, svarbiausia – laikytis aiškių taisyklių, kad prekybos ir bendradarbiavimo sąlygas būtų lengviau prognozuoti ir planuoti ilgesniam laikui. Priimdami Rusiją į PPO Vakarai tikėjosi Rusijos žingsnio į civilizaciją, tačiau tapusi klubo nare Maskva žengė velniaižin kur.

Jei kam nors dėl to kyla bejonių, tereikia prasikrapštyti atmintį: Lietuvos pienininkus, vežėjus, mėsininkus visokie Rusijos „nadzorai“ (priežiūros institucijos) dusija iš eilės kokius tris-ketverius metus. Tai tokia permanentinė dvišalių ekonominių santykių būsena ir jokia Ukraina su savo problemomis šioje operoje neturi apčiuopiamos reikšmės.

Iš tikrųjų, pirmojo ES rinkų nuosmūkio laiku: 2011-2012 m. Lietuvos valdžios institucijos, politikai džiaugėsi, kad atsigauti šalies ūkiui padeda eksportas ir reeksportas į Rusiją. Dar anksčiau mūsų diplomatai tarsi plušėte plušėjo, mėgindami atrakinti ne tik Rusijos, bet ir kitų rytinių kaimynių rinkų vartus. Tačiau prieš porą metų daug kas pasikeitė. Rusijos tarptautinės prekybos politikoje radosi vis daugiau trukdžių ir kliūčių, už eksporto draumą atsakingos institucijos nustojo remti Rusijos krypties eksporto operacijas. Tai buvo aiškus signalas sustoti arba sulėtinti plėtrą. Kas tų signalų nesuprato, iš inercijos, spėju, tose rinkose spėjo uždirbti vieną kitą milijonų ilgesnių rublių, tačiau tučtuojau tą naudą praranda, pūvant daržovėms, gyžtant pieno produktams automobilių priekabose. Tai jau tiems, ponams verslininkams – kompensacijų nederėtų sapnuoti.

Rusija yra nekonkurencinga, jos ūkio šakos yra atsilikusios, kai kurios - ir išvis žlugusios. Atkreipti dėmesį į šią tendenciją siūlė visi normalūs Rusijos ekonomistai jau dešimtmetį. Tačiau paskutinį dešimtmetį ūkio regresas tik didėjo. Prieš kokius penkerius metus pagrindinę šios šalies ekonominę problemą vienas Rusijos ekonomikos ekspertas pašnibždom aiškino taip: šalis gauna stačiai debesis naftos eurų ir dolerių, tačiau niekaip nesugeba jų panaudoti: pinigai neužsibūna ir vėl tarsi per kiaurasamtį iškeliauja į Vakarus – pavagiami ir nusėda vakarietiškų bankų sąskaitose kaip asmeniniai vagių indėliai, traukiasi kartu su investuotojų portfeliais dėl didėjančios politikos rizikos arba pavirsta neracionaliai iššvaistytomis paskolomis.

Vienintelė bent kiek patikimesnė priemonė sulaikyti naftos dolerius ir eurus Vyriausybės kontroliuojamose sąskaitose buvo du valstybiniai fondai, į kuriuos buvo pervedami atskaitymai nuo parduotų žaliavų. Tačiau dabar ir jų ištekliai senka, nes stojant ekonomikai valstybės biudžete vis labiau trūksta lėšų žaviems p. Putino socialiniams pažadams įgyvendinti.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder