Potencialiai paveldima sėkmė

„Finansinis išprusimas? Kas tai yra?“ – įprastas klausimas, iškylantis kaskart gvildenant šią temą. Mano galva, tai patirtis. Jeigu iš tėvų pavyzdžio, gyvenimo kelyje sutiktų mokytojų ir/ar savo bandymų išmoksi efektyviai elgtis su pinigais, ant pečių šių žinių nenešiosi. Jie gali tapti tavo sėkme. O neigiama patirtis, atvirkščiai, viso gyvenimo našta. Beje, anot neuromokslininkų, potencialiai paveldima. Tad ką ketiname perduoti ateinančiai kartai?

Praėjusį savaitgalį vykusiame diskusijų festivalyje kalbėjomės finansinio išprusimo tema. Diskusijos dalyviai atstovavo labai skirtingoms visuomenės grupėms – nuo mokslininkų iki gausias šeimas vienijančių organizacijų. Dėl patirties veiksnio ugdant finansinį išprusimą sutarė visi.

Kalbėtojai išsakė įvairių siūlymų, pavyzdžiui, bendrojo lavinimo įstaigose mokyti vaikus ne tik klasikinių akademinių dalykų, bet ir kasdienio gyvenimo įgūdžių; permąstyti būdus, kaip finansiškai skatinti savo atžalas už gerus darbus; mąstymo pratimais bei naujomis įžvalgomis mankštintis smegenis, kad pamatuota rizika taptų natūralia kasdienio gyvenimo bei finansinės elgsenos dalimi.

Riziką siejame su grėsme – sveikatai, gerovei ir dar kam nors, ką branginame. Beje, socialinės psichologijos eksperimentai rodo, kad žmogui kur kas labiau skausminga netekti to, ką jis jau įgijęs, nei tiesiog ko nors negauti. Žinoma, rizikos suvokimas ir jos toleravimas susijęs tiek su asmens, tiek su istorine šalies patirtimi. Tačiau tik rizikuodami gauname pamokų – būtent tokių, kurios praverčia tolesniame gyvenime. Ne tik mūsų, bet ir mūsų palikuonių.

Nepastebėję, kaip praėjo diskusijai skirta valanda, išsiskirstėme turėdami vieną norą – tęsti pokalbį. Tačiau, kad ir kokia plati bei turininga būtų finansinio išprusimo tema, veiksmų reikia imtis jau dabar. Šiais mokslo metais. Tokiu atveju apčiuopiamų pokyčių pasiektume per artėjančius 20–30 metų – tiek prireiks naujai kartai, kad užaugtų ir perimtų atsakomybės už save bei mūsų šalies ateitį estafetę.

Nuogąstavimai, kad finansų švietimo programų nėra, kad mokytojai, užuot ugdęsi naujas kompetencijas, šiuo metu įsukti reformų verpetų, kad ne kiekviena šeima turi sukaupusi pozityvios finansų valdymo patirties, kuria galėtų dalytis su savo vaikais, labiau iliustruoja padėtį nei nurodo išeitį.

Švietimo ir mokslo ministerijos suburto Finansinio švietimo koordinacinio komiteto posėdžio laukiu žinodamas, ką pasiūlysiu. Įsivaizduokime, jei pamokų tvarkaraštyje atsirastų bent po vieną finansinio išprusimo pamoką per savaitę, kurią pravestų žmonės, savo pavyzdžiu demonstruojantys šių žinių suteiktą pridėtinę vertę. Tokią praktiką nebe pirmus metus plėtoja šalies bankai, kuriems finansų edukacija yra nuolatinis rūpestis.

Manau, kad pats laikas tai daryti valstybės mastu ir nuolat. Parengti mokymo programas užtruks ne vieną mėnesį, tačiau pasidalyti savo asmenine patirtimi galima ir dabar. Kviečiu kolegas – visus, kurie jaučia turintys ką pasakyti šia tema – apsvarstyti galimybę skirti 45 minutes vaikų ugdymui. Kad ir savo kadaise lankytoje mokykloje.

Ekspertai, savo entuziazmu ir žiniomis pasiekę pripažinimo bei finansinių aukštumų, dažniausiai mielai dalijasi žiniomis. Tokių žmonių Lietuvoje tampa vis daugiau. Tad šis projektas tikrai turi potencialo išaugti į sėkmės judėjimą. Juolab kad įkvepiantys asmeniniai pavyzdžiai gyvenime verti ne ką mažiau nei gebėjimas skaičiuoti pinigus.