„Jau Jonas Paulius II ir Benediktas XVI pasmerkė mafiją, – priminė Frankfurto dienraštis „Allgemeine“, – tačiau popiežius Pranciškus yra pirmasis savo Bažnyčios vadovas, kuris ištarė, kad „tie, kurie, kaip ir mafijos nariai, žengia pikto keliais, nėra bendrystėje su Dievu“.
Toliau Frankfurto dešiniųjų liberalų dienraštis tęsė: „Kas meldžiasi piktam, tas nepriklauso Bažnyčiai, sakė popiežius Kalabrijoje. Šiame pietinės Italijos regione siaučia „Ndrangheta“, kurios „šeimos“ palaiko nusikaltėlių gaujų tinklą skersai išilgai pasaulio, įskaitant Vokietiją, kur 2007 m. Duisburge nušauti šeši žmonės.
Greta „Cosa Nostros“ Sicilijoje ir „Camorros“ Neapolyje, „Ndrangheta“ laikoma viena iš galingiausiųjų kriminalinių padugnių organizacijų. Pasak Jungtinių Tautų, šios trys nusikaltėlių grupuotės kasmet „prasuka“ apie 116 milijardų eurų. Reikia tikėtis, kad popiežiaus pamoksle paskelbtą ekskomuniką seks veiksmai.“
Taip vylėsi Frankfurto laikraštis. Bet ką gi Bažnyčia čia gali dar padaryti? Magdeburgo dienraščio „Volksstimme“ nuomone, „Pranciškaus kovinis iššūkis tikrai neliks organizuotųjų nusikaltėlių nepastebėtas. Juk religija mafiozų gyvenime turi svarbų vaidmenį. Daugelis tariamai „garbingos draugijos“ bosų save laiko giliai religingais.
Dabar jie paskelbti už religinio įstatymo ribų. Aiškūs Pranciškaus žodžiai nuplėšia kaukę nuo galingos organizacijos melo, kuriuo ji bando save prisistatyti – koks cinizmas! – kaip vargšų ir silpnųjų gynėja.“
Pasak Bavarijos dienraščio „Passauer Neue Presse“, „visur ten, kur mafijos ir Bažnyčios santykiuose tvyrojo pilka zona, Pranciškus iškelia „stop“ ženklus. Jų reikia į abi puses: ne tik daugelis mafiozų savo nusikaltėliškus veiksmus dangsto religine prabanga, bet atskirais atvejais ir kunigai palaiko gerus ryšius su mafijos bosais.
Šitai nelemtai sąveikai popiežius dabar užkerta kelią. Tam reikia ne tik švento pykčio, kuriuo Pranciškus apsčiai apdovanotas, bet visų pirma reikia drąsos. Mafija yra realiai egzistuojanti galybė, ir kas patenka į jos taikiklį, gyvena pavojingai.“
O Kotbuso dienraštis „Lausitzer Rundschau“ rašė, jog „kai Jonas Paulius II prieš 20 metų Sicilijoje reikalavo, kad mafijos bosai atsiverstų, „Cosa Nostra“ po kelių savaičių įžiebė sprogmenį priešais Laterano baziliką Romoje. Ar dabar Pranciškus turės drebėti dėl savo gyvybės?“
„Turbūt ne. Pirma, „Cosa Nostra“ tąsyk surengė ne vieną išpuolį, kurio taikinys buvo ne visų pirma Bažnyčia. Antra, mafiozai Pietų Italijoje ir toliau eis į šv. Mišias ir priiminės šv. Komuniją“, – teigė rytinės Vokietijos laikraštis.
Dienraštis „Neue Osnabrücker“ priminė, jog „prieš gerus metus popiežius Lampedūzoje meldėsi už tūkstančius jūroje žuvusiųjų bėglių. Vis dėlto dramos Viduržemio jūroje nebuvo įmanoma sustabdyti. O mafija žudys toliau. Tačiau raginimai stiprina viltį, kad padėtis pasitaisys.“
Anot Berlyno „Tagesspiegel“, „kovojant su mafija, jau daugelį dešimtmečių pagrindiniu pietinės Italijos blogiu, verkiant reiktų valstybės kietos rankos. Tačiau ši dažniausia tam nesiryžta.
Net ir iš jaunojo vyriausybės vadovo Matteo Renzi, kuris, kaip žinia, siekia visą šalį pertvarkyti, mafijos klausimu dar mažai girdėti. Jis turi kitus prioritetus, kaip ir visi jo pirmtakai.“
Jau pradžioje mūsų cituotas Kolumbijos dienraštis „Tiempo“ paaiškino, kodėl, jo nuomone, popiežiaus maldos žygis į Kalabriją toks svarbus ir narsus.
Juk „ten prieš porą mėnesių per vietinės mafijos vendetą nušautas trejų metukų vaikas, ir niekas nežino, kiek kunigų ligi šiol prarado gyvybę kovodami su mafija. Pats popiežius važiavo nesaugomu, atviru automobiliu, ir tūkstančių tikinčiųjų akivaizdoje jis aiškiau nei abudu jo pirmtakai ekskomunikavo grupės „Ndrangheta“ narius.
Tuomi Pranciškus išsiuntė dvigubą žinutę. Pirma, jis aiškiai pasmerkė organizuotą nusikalstamumą. Antra, jis kreipėsi į savo paties Bažnyčią, kuri Pietų Italijoje iš mafijos baimės dažnai jai nusileidžia.“
Galop Amerikos dienraštyje „Washington Post“ teisininkas Ilya Sominas rašė, jog „popiežius Pranciškus pasmerkė mafiją ir atskyrė jos narius nuo Katalikų Bažnyčios, tačiau dieną prieš tai jis pagyrė narkotikų draudimą ir atsisakė paremti bet kokį „nusileidimą ar kompromisą“ narkotikų legalizavimo klausimu.
O juk tarp šių dviejų pozicijų yra aiški įtampa. Sicilijos mafija, kaip ir daugelis kitų organizuoto nusikalstamumo ir teroro organizacijų, didžiausią savo lėšų dalį gauna būtent iš nelegalios prekybos narkotikais.“ „Karas su narkotikais buvo ir yra didžiausia dovana organizuotajam nusikalstamumui skersai išilgai pasaulio. Jeigu dabar draudžiami narkotikai būtų legalizuojami, tai reikštų didžiulį smūgį organizuotam nusikalstanunui, kaip ir alkoholio prohibicijos atšaukimas 1933 m. Amerikoje kirto mafijai per kišenę.
Mažai vartotojų pirktų svaigalus iš mafijos ar talibų, jeigu galėtų jų įsigyti iš legalių šaltinių. Popiežius Pranciškus pagrįstai smerkia Sicilijos mafiją kaip „blogio garbinimo ir paniekos bendrajam gėriui“ pavyzdį.
Tačiau narkotikų draudimo politika, kurią jis palaiko, yra viena iš pagrindinių to blogio, kurį jis smerkia, priežasčių“, – rašė dienraštyje „Washington Post“ teisiės profesorius Ilya Sominas.
Nuo savęs pridursime, kad tai, ką sako šis iš buvusios Tarybų Sąjungos vaikystėje laisvės trokštančių tėvų į vakarus išsivežtas profesorius I. Sominas, yra labai kontroversiška.
Tikriausiai narkotikų legalizavimas smarkiai sumažintų nusikaltėlių pasaulio pelnus, bet ar, kita vertus, tai nepaskatintų daugiau žmonių narkotikus vartoti ir griauti savo gyvenimus, nes juos būtų pigiau ir lengviau įsigyti?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą