Politika tautosakos motyvais.

Apie vilką, sulaužiusį mužikėlio roges

Klausantis (skaitant, žiūrint), kaip atkakliai Rusija su savo interesais brukasi į Lietuvą, ateina į galvą pasaka apie mužikėlį, kuris, žiemos laike prisiskaldęs visokių malkų, vežėsi jas rogėmis iš miško - gal namo, gal į Europą... Ir taip beskubant užlenkė jį vilkas - na, visai kaip Rusija lietuvius, beskubančius į ES. Ir sako tas vilkas: "Prabočyk, mužikėli, nebegaliu išsiversti be tavo pagalbos. Taip pavargau, taip pailsau stirnas (o gal išsilaksčiusias SSSR respublikas...) besivaikydamas, kad nė nebepakrutu. Paimk mane į rogeles, pavėžėk nors kiek... (gal į Europą, gal atgal, į Moskoviją...). Mužikėlis net rankom sumataravo: "Ką tu, vilke pilkasis. Matai, kuinelis mano visai nuvarytas (kaip Lietuvos inteligentija ir pensininkai), o aš tiek malkų iš gobšumo prisiskaldžiau, kad gali tekti pačiam įsikinkyti šalia kuino, kad jas kaip nors pargabenčiau. Negaliu dar ir tavęs tempti..." O vilkas, žinia, gudresnis už mužikėlį, kuris tiek ir tegali - protėvių pasididžiavimą, žalius Lietuvos miškus ir girias malkomis paversti. Tad ir graudena vilkas mužikėlį: "Na, nors vieną kojelę priimk, matai, ji visai maža ir lengva!" Žiūri lengvatikis mužikėlis: tikrai, lyg ir nesunki ta kojelė, atlaikys ir rogės, ir kuinelis - lyg Lietuvos geležinkeliai bevizių keleivių iš Rusijos srautus. Ne tankas juk pagaliau! Ir leido vilkui įkišti vieną leteną į roges. O tam tik to ir tereikėjo: pamažiukais įkalbėjo ir antrą leteną priimti, ir trečią, ir ketvirtą. Jau kartu su dorais Rusijos piliečiais iš traukinio į iškirstus Lietuvos miškus byra ir pulkai nedorų nelegalų iš artimosios ir tolimosios Azijos, o mužikėlis tempia sau malkas, galvodamas, kad į Europą... Kol vilkas užsimanė ir uodegą į roges įkelti... Na, kas po to nutiko, visi žinom: rogės sulūžo, malkos išbiro, o pailsėjęs vilkas prarijo ir kuiną, ir mužiką "ant saldžiosios". Labai saldūs kvailiai protingiems krimsti...
Man tik nuostabu: pasaką tą, ko gero, visi vaikystėj skaitėm ar girdėjom, o šiandien, atrodo, tik Landsbergis vienas ją beprisimena. O kiti? Kiti, matyt, vadovaujasi kita tautosakine išmintim:

"Išlupk, Dieve, man vieną akį..."

Prisimenat: už kažkokius neaiškius, netgi, sakyčiau, itin įtartinus nuopelnus Dievas leido tūlam piliečiui išsakyti savo karščiausią norą, kurį Viešpats išpildysiąs. Tik, perspėjo Dievulis, tą, ko panorėsiąs, jis gaus, bet kaimynas to paties gausiąs dvigubai daugiau. Ir paprašė tas doras pilietis, kad Dievas jam akį išluptų: tada kaimynui tektų išlupti abi akis. Na, ar ne gudruolis? Tikras "letūvys", sakyčiau...
O dabar palyginkite dvi citatas, kuriose komentuojamos Vytauto Landsbergio pastangos neutralizuoti suprantamą, bet Lietuvai gana pavojingą Rusijos ketinimą įvesti bevizį režimą rusams, keliaujantiems iš "žemyninės" Rusijos į Kaliningradą.
1. "Ir "draugas" Vytautas Landsbergis, įnešęs pustuzinį pataisų (į Europos Tarybos Parlamento asamblėjos sesijos nutarimus. - Aut. past.), palydimų antirusiška retorika, nedaug ką telaimėjo. Asamblėja nubrėžė kelią link kompromiso, kurio įgyvendinimo galimybe neabejoja."
2. "Kaip ten bebūtų, tačiau profesorius turi teisę nervintis ir klysti. Jam skubiai reikalingas alibi, kuriuo jis pateisins savo nepasitraukimą iš politikos, kai Lietuva įstos į NATO. Žadėjo, bet dabar jau aišku, kad neišeis, nes... "rusai puola".
Pirmoji citata iš Maskvoje leidžiamos "Literaturnaja gazeta", antroji - iš Lietuvoje leidžiamo laikraščio "Klaipėda". Bet jas abi vienija noras kaip nors įgelti profesoriui ar jį suniekinti. Vienur džiaugiamasi, kad Europos Taryba tik iš dalies teatsižvelgė į V. Landsbergio pasiūlymus. Bet pagalvokime visi tie, kam dar rūpi toji niekaip nesusitupinti Lietuvos valstybė, kokie būtų Asamblėjos nutarimai, jei V. Landsbergio ten iš viso nebūtų buvę?
Kitas autorius tiesiog trypia iš nekantrumo nesulaukdamas, kada gi tas profesorius visam laikui pasitrauks iš politikos. Artindamas tą lemtingą momentą jis jau, atrodo, su kažkokios antgamtiškos būtybės pagalba išsilupo ne vieną, o iškart abi akis bei abi ausis, jei nebegirdi europietiškai valstybei nederamo Rusijos tono, keliant Lietuvos teritorinį suverenumą pažeidžiančius reikalavimus, ir nebemato, jog pietų Europos valstybės, pritariančios Rusijos pretenzijoms, pačios elgiasi dar nekorektiškiau už Rusiją - nes Rusija bent jau gina savo interesus, o nuo saulės perkaitusios pietietės kišasi ten, kur jų interesai nepateisinami nei istoriškai, nei geografiškai, nei, pagaliau, politiniu korektiškumu, kuriuo reklamuojasi ES.
Išties, kas gi įvyktų, jei tas rusams ir lietuviams (bent jau į laikraščius rašinėjančiai jų daliai) įsipykęs politikas išnyktų iš politinio gyvenimo? Spėju, jog būtų pagal seną gerą anekdotą: "Kas atsitiktų, jei Sacharoje "pastatytų" socializmą? - Iš pradžių nieko neįvyktų, o paskui imtų stigti smėlio".
Taigi, sprendžiant iš to, kad tyli kitų partijų lyderiai, tyli visuomenė, palikusi vieną V. Landsbergį mūšio už Lietuvos interesus lauke, galima atsakyti: "Pasitraukus (arba patraukus) iš politikos Vytautą Landsbergį, iš pradžių nieko neįvyktų, o paskui pristigtume nepriklausomybės".

"Paslaugi meška pavojingesnė už priešą"

Gali kilti klausimas - o argi ne naivu laikyti V. Landsbergį neklystančiu? Žinoma, naivu ir neįžvalgu. Klysta ir profesoriai, ir ne tik jie. Dažnai klysta dėl to, kad reiškinius ir daiktus, esančius toli, jie įžvelgia kur kas geriau nei tai, kas dedasi jų panosėje ir pašonėje.
Nuolat budriai žvairuodamas į Rusiją, profesorius neįžiūrėjo ir nepanaudojo visoms tautoms tinkančios rusiškos išminties: "Paslaugi meška pavojingesnė už priešą".
Būtų įsirėminęs šią išmintį kabinete šalia Vyčio, nebūtų konservatorių biografijoje tokių dėmių, kaip Vagnorius, Kaktys ir Co...
Sapientibus sat. Ne ta pasaka prasta, kuri akis bado, o ta, kuri be galo...