Politika ir politologija

Yra senas posakis: jei jūs nesidomite politika, tai politika domisi jumis. Apie ją daug kalbama, ypač artėjant rinkimams. Visi gali ką nors pasakyti ir tik nedaugelis - suprasti. Labai supaprastintai politiką galima apibūdinti kaip visuomenės valdymo ar savivaldumo suvokimą. Ar kiekvienam to reikia? Gal ir nelabai. Nors istorijoje būta laikotarpių, kai kiekvienas pilietis privalėjo dalyvauti politikoje. Todėl ir išmanymas buvo reikalingas. Jau vien dėl to, kad neapsijuoktum kitų akyse.

Dabartiniais laikais lyg ir galima nekreipti dėmesio į politiką, nors jau mokykloje  moksleiviai skatinami ja domėtis ir dalyvauti. Tiesa, tai nėra rezultatyvi programa,  kaip ir visas švietimas.

O jei rimčiau: kam tos politikos reikia? Gal be jos geriau? Sakykim, vyksta diskusija, kiek gi tų Seimo narių turėtų būti? Gal užtektų šimto? Politologija iš karto teigia – diskusija tuščia. Ne narių skaičius čia svarbu, o darbo kokybė. Ar gerai dirba Seimas nustatoma pagal įstatymų pataisas ir jų kiekį. Jei reikia pataisų, tai gal pradinis darbas buvo blogas. Jei nesugebama padaryti gerai, tai daroma daug. O tai tik ataskaitoms, ne žmonėms.

Kiti Seimo darbe mato tik rietenas, tai linksmina sensacijų mėgėjus. O politologija reikalauja matyti ne tik valdančiųjų, bet ir opozicijos darbą. Pastaroji privalo atlikti kontrolieriaus funkcijas, kartais teikti alternatyvas, mokytis tartis su visais. To dažniausia nematyti mūsų politikoje.

Bet grįžkime. Kam reikia žinoti apie politiką? Keista, atsakymas paprastas – visiems. Tiesa, vieniems daugiau, kitiems mažiau. Čia kaip ir apie sveikatą. Yra specialistai, gydytojai. Jie turi išmanyti daugiausia. Yra slaugytojos ar slaugytojai, jiems tenka mažiau žinių. Esame ir mes patys, kuriems būtina, privaloma išmanyti paprastus dalykus apie savo sveikatą, laiku kreiptis pagalbos. Taip ir politikoje. Mes atiduodame dalį savo teisių kitiems, įgaliodami spręsti už mus. Taip randasi namų bendrijos su pirmininkais, savivaldybės tarybos, parlamentas ir panašiai. Tačiau reikia išmanyti, kada ir kiek atidavėme, kad galėtume susigrąžinti savo įgaliojimus. Skamba labai neaiškiai, todėl tenka aiškinti.

Žmonės gyvena bendruomenėje, kitaip tariant - visuomenėje. Jų yra daug ir dėl to vieni dažnai susiduria su kitais, kiti rečiau, o su kai kuriais niekada netenka susitikti. Pirmiausia individas randasi šeimoje, kur kūdikis, vaikas yra pilnai priklausomas nuo tėvų. Jie gyvenimo pradžioje viską sprendžia už jį (juos). Palaipsniui vaikai vystosi ne tik fiziškai, bet ir socialiai. Siekiama, kad jie taptų savarankiški. Čia kaip tik susiduriame su įpareigojimų ir atsakomybės problemomis, o tai yra bet kurios politikos pradžia. Iš esmės tai tam tikras darbų pasidalijimas. Tačiau ne fizinių, o visuomeninių.

Politiku reikėtų vadinti asmenį, kuris prisiima atsakomybę už didesnį ar mažesnį visuomeninį reikalą. Tai gali būti gatvės gyventojų ar seniūnaitijos atstovavimas, miesto tarybos ar valstybės parlamento sprendimų priėmimas. Turėtų būti lyg ir viskas aišku, tik niekaip negaliu suprasti, kodėl tokie svarbūs asmenys nėra mokomi? Veikiančių šioje srityje žmonių – aibės, o mokomų – vienetai ar dešimtys. Kartais tai daroma tik prasidėjus politikų kadencijai. Kartais nedaroma nieko, todėl nesąmonių darymas lydi daugelį jų. Galima pasižiūrėti, ką nuveikė, sakykim, mūsų rinkti parlamentarai per trejus metus Seime ar prieš kelerius metus Europarlamente.

Mokyklinės ar universitetinės žinios yra teorinės, vadovėlinės. Jų išties reikia, bet tai tik įvadas. Toliau galima būtų mokyti praktiškai dirbti seniūnaitijoje, taryboje, seime ar parlamente. Yra vienas  trūkumas: formaliai išrinktieji turi visas teises ir pareigas, o sugebėjimai labai nevienodi. Dėl to politikai gali nusižengti ne tik parlamentaro ar tarybos nario etikai, bet ir įstatymui. Nors visi mokosi, bet ne visi išmoksta.

Politikai randasi tarp mūsų, nors anksčiau buvo sakoma „Daug pašauktų, bet maža išrinktų“. Dabar tenka apsukti mintį: daug išrinktų, mažai pašauktų.