Liežuvis tikriausiai neapsiverstų ir ranka rašant nudžiūtų tvirtinant, kad šios kadencijos valdančiojoje koalicijoje išvis puikių idėjų nerasta. Idėjų, beje, kaip šieno. Net ir gerų. Šios koalicijos problema, spėju, išplaukianti iš politinės nepatirties ir bendrų vertybių deficito yra visiškai beviltiškas tų idėjų įgyvendinimas. Dar viena problema yra ta, kad net neblogos idėjos šioje koalicijoje gimsta kažkaip nebrandžiai, neparengtai, todėl dažniausiai tada, kada jau jas reiktų įgyvendinti, pusė koalicijos galvų šiaušiasi, kiša į iš pirmožvilgsnio padorius įstatymų projektus nesąmoningas pataisas, dėl kurių diskutuojant geros idėjos yra palaidojamos gyvos arba virsta mimikrijomis. Tą patyrėme stebėdami “mokesčių reformos” procesą, panašiai buvo su “miško ūkio pertvarka”. Apie aukštojo mokslo reformą, tiksliau koordinates, kuriame intelektiniame, administraciniame lygmenyje ji yra, nebėra teisingų žodžių, kurie tiksliai tai aprašytų.
Žinių agentūra BNS šią savaitę pranešė apie tai, kad ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio, finansų ministro Viliaus Šapokos ir Lietuvos savivaldybių asociacijos lyderio, Druskininkų mero Ričardo Malinausko susitikime buvo iš esmės susitarta, kad nuo kitų metų šalies savivaldybės bus skatinamos kurti darbo vietas, traukti investicijas. Esą tos savivaldybės, kurios sieks pritraukti investicijų, kurti gerai apmokamas darbo vietas, gali tikėtis didesnės centrinės vyriausybės finansinė pagalbos.
Ir nors antrajame pranešimo sakinyje buvo pateikta visą idėją praktiškai žlugdanti išlyga - “dėl nenumatytų aplinkybių planuotų pajamų nesurenkančios savivaldybės ir toliau gali tikėtis Vyriausybės pagalbos” - galime laikyti, kad idėja vis dėlto yra pažangi.
Jau daug metų yra žinoma, kad tas Lietuvos savivaldybes, kurios yra donorės (2015 m. Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir Neringa), galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Kitos laukia centrinės valdžios, įskaitant Seimo narius, dosnumo. Laukia, kiek bus numelžtos donorės ir kiek dar pridurs centrinė valdžia. Finansų ministerijai skaičiuojant nacionalinio biudžeto parametrus, vėliau dokumentą svartant Seime, alergiją sukeliančiais lobistais tampa visi – nuo savivaldybių aukščiausiųjų pareigūnų iki regioninėse apygardose išrinktų Seimo narių.
Situacija labai panaši į aukštųjų mokyklų – mažejant studentų, taigi ir jų finansinių krepšelių, jų lobistai apgula biudžeto planavimo instituciją siekdami padidinti asignavimus “ūkinėms ir administracinėms išlaidoms”.
Tačiau jeigu aukštosios mokyklos yra gana jautrūs organizmai, kuriems chirurgines operacijas ryžtasi daryti nedaugelis, centrinės valdžios pinigų laukiančios “minusinės” savivaldybės dažnai arogantiškai bendrauja su užsienio investuotojais, vietos verslininkų (kurie dažnai ir savivaldybių deputatai) interesą kelia aukščiau užsienio investuotojų. O tasai interesas yra po teisybei pobjauris: kad ten, kur akys užmato, nebūtų nė vieno darbdavio, mokančio bent kiek padoresnes algas ir kad mūsų vietiniai darbuotojai tai matydami nepradėtų purkštauti. Todėl vadovaujamasi paprasta logika – geriau jokio investuotojo nei siūlančio didesnes už vietos vidurkį algas ir su darbuotojais besielgenčio kaip su žmonėmis ar gyvuliais. Visa kita galima išmušti Vilniuje, batais pabrūžinus reikalingų įstaigų slenksčius.
Savivaldybių asociacijos lyderis p. Malinauskas lyg ir pritaria “rimbo ir meduolio” principui. Tiesa, viešojoje erdvėje pateikta kitokia jo interpretacija, esą “sutarta dėl kelių esminių dalykų – nauja tvarka turi skatinti savivaldybes kurti darbo vietas, o jeigu atsitinka kokie nors nenumatyti įvykiai, pavyzdžiui, ne dėl savivaldybės kaltės išeina didysis to regiono darbdavys, tai tokiu atveju būtų ieškoma sprendimo, kaip pasidalinti tuos nuostolius tarp skirtingų biudžetų“ (citata iš 15min.lt portalo).
Vis dėlto galima spėti, kad ne visiems regionų lyderiams tokia praktika patiks. Nes ir iki šiol buvo neblogas gyvenimas. Kita vertus, jei vietos bendruomenė gyvena pakankamai skurdžiai, prieš rinkimus randasi terpė populizmui: jeigu išrinksite mus, viskas bu gerai – ir dešros, ir pašalpų, ir grybų, ir uogų. Kuo mažiau viduriniosios klasės, kuri užsidirba ir gali neprašyti išvardintų dalykų iš valdžios, tuo lengviau vietos kunigaikščiams. Ypač, jei šie susiję su valdančiosiomis partijomis Seime.
Materializuojant tokią idėją Seime, Vyriausybės atstovai susidurti su betonine regioninėse savivaldybėse rinktų seimūnų siena, kurie ims ieškoti pasturgalyje vinių ir gali ją taip sujaukti, kad iš idėjos liks tik šlapia vieta. Ši gelžbetoninė siena gali būti tvirtesnė už visas nominalias politines koalicijas ir aršumu nurungti net urėdų lobistus, Vilniuje pasižymėjusius prieš porą mėnesių.
Trečioji problema yra ta, ar Vyriausybei ir Finansų ministerijai pavyks atrasti nuosavo ar samdomo konsultantų intelekto potencialo, iš kurio užgimtų labai aiškios žaidimo taisyklės, prielaidos, kad pažangos ir regreso vertinimas būtų nešališkas ar net objektyvus? Ar bus sugebėta atsakyti, kaip elgtis su regresuojančių savivaldybių žmonėmis? Tos savivaldybės, tarkime atsisakys į teritoriją priimti užsienio investuotojus dėl unikalių varlyčių ir muselių populiacijos vietos pelkėje, Vyriausybė apkarpys asignavimus, o kas bus su bendruomenės žmonėmis, nebent jie patys gulė kryžium prieš investuotojus dėl muselių ir varlyčių?
Tie dalykai turi būti sudėlioti vos ne į kodeksą, kad visiems būtų aišku. Tik tada ši Finansų ministerijos idėja it gėlė gali prakalti akliną politinį asfaltbetonį. Jei ne – tik supūti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą