Po 20 santuokos metų atvėrė sielą: „Dabar žinau, už kokio vyro netekėčiau“

Šią vasarą sukaks dvidešimt metų, kai esame vedę. Buvo visko – ir gražių akimirkų, ir juodų dienų, kaip visiems. Bet dėl vieno dalyko šiandien, vertindama 20-metį, praleistą kartu, galiu pasakyti: antrąkart nedaryčiau tokios klaidos. Tekėčiau tik už vyro be „kraičio“, tai yra, neturinčio vaikų. 

Jauna būdama turėjau ne vieną gerbėją. Bet kažkodėl akį patraukė Jis. Dešimčia metų vyresnis, brandesnis, todėl, kaip tuomet atrodė, patikimesnis.

Tai, kad buvo išsiskyręs, man, dvidešimtmetei, nebuvo kliūtis. Kaip ir du jo mažamečiai sūnūs – juk ne man juos auginti, jie pasiliko su mama. Bet vėliau supratau, kad tekėdama už išsiskyrusio vyro aš savo gyvenimą surišau ne tik su jo vaikais, bet ir buvusiąja.

Neabejoju, kad pavydėjo savo buvusiam vyrui laimės, tad pradėjo kaišioti pagalius į ratus ir, manipuliuodama vaikais, kone dalyvauti mūsų gyvenime. 

Vos tik atsiranda priežastis – skambutis: lėk į mokyklą, nupirk vaistų, vaikams skubiai reikia naujų sportbačių, pripirk vaišių gimtadienio šventei, nuvežk pas senelius, parvežk iš senelių... Ir taip be galo, be krašto, jau nekalbant apie tai, kad, gaudama alimentus, dar reikalaudavo pinigų įvairioms smulkmenoms.

Kartais galvoju, kad ir mano vyras jautė kaltę dėl to, kad jis, sukūręs naują šeimą, jautėsi laimingas, o jo buvusi šeima – žmona su dviem vaikais – ne. Neabejoju, kad tai sukėlė gailesčio jausmą vaikams. Jis taip užsisuko tarp dviejų šeimų, kad vienu metu nebesupratau, su kuo jis: su manim ar su buvusiąja? 

Blogiausia būdavo, kai anoji kartais „užsiraukdavo“, ir staiga nutardavo, kad vaikų neišleis savaitgaliui pas tėvą. Neva – nenoriu, kad mano sūnūs leistų laiką su jiems svetima moterimi.

Taip ir pasakė! Nesvarbu, kad vaikai su tikruoju tėvu – jai buvo svarbiau, kad vaikai nesijaustų smagiai su manim! O mes tikrai gražiai leidome laiką ir puikiai sutarėme.

O „užsiraukdavo“ kaip taisyklė tuomet, kai mano vyras pas ją nuvažiuodavo su nauja mašina ar vaikai, pas mus praleidę savaitgalį, grįžę papasakodavo, kad mūsų namuose atsirado naujas televizorius, kompiuteris ar kitas daiktas.

Kai anoji imdavo ignoruoti ir neleisti vaikų pas mus, maniškis visai pakvaišdavo. Vargšelis, nesuprasdavo, kad jo buvusioji tik manipuliuoja.

Kokia moteris atsilaikys ir neužpyks, kokiai moteriai nekils bent mažiausia pavydo kibirkštėlė?  

Visko tuomet buvo mūsų namuose: ir lėkštės dužo, ir ašarų pakalnės, ir nekalbadieniai. 

Mes niekada nesiginčydavome dėl buitinių dalykų, gyvenome normaliai, nesiskundėme nei darbais, nei pinigais. Visi mūsų pykčiai užvirdavo dėl to, kad man trūko jo dėmesio, nes jis jį ištaškydavo dviem šeimoms. Buvo ir gaila savo žmogaus, ir pikta ant jo, bet nieko negalėjau padaryti. 

Net apie skyrybas pagalvodavau, bet to nedariau dėl dukters, norėjau, kad užaugtų pilnoje šeimoje.

Taip ir gyvenom trikampyje su jo buvusiąja, kol ši, sutikusi kitą vyrą, ištekėjo ir liovėsi mus terorizuoti. O tuomet vyro sūnūs, jau paaugliai, pas mus leisdavo ne tik savaitgalius – atvažiuodavo kada panorėję, niekas jų nekontroliavo.

Dabar jie jau suaugę, dirbantys, jauni ir šaunūs vyrukai. 

Nepaisant ramybės, atėjusios į mūsų namus, ne kartą pasvajodavau, kad jei galėčiau viską atsukti atgal, būčiau norėjusi visiškai kitaip gyventi ir kurti santykius su žmogumi, kuris neturi šeiminės praeities.

Tikiu, kad yra ir laimingų šeimų, kuriose auga kažkurio vaikas iš ankstesnių santykių, tačiau dabar nebedaryčiau klaidos ir netekėčiau už vyro su „kraičiu“. 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.