Pirmadienio pozityvas, arba viena gražiausių istorijų, nutikusių per visą mano karjerą

Pirmadienio pozityvas, arba viena gražiausių istorijų, nutikusių per visą mano karjerą:

Nors Madride jau beveik pavasaris, esu spalvoto, turtingo rudens liudininkė - šie du žmonės susitiko prieš 58 metus. Trumpam buvo klasiokai. Draugai. Paskui net priešai. Paskui - ilga ilga tyla.

Paskui - vienas kito “internetiniai nuodėmklausiai”, paskui, kai mirė Elės vyras, atėjo gyvenimo ruduo. Senatvė ir tylus buvimas, kai žinai - laikas lėks tik greityn ir tik į pakalnę.

Taip jam beskubant, išaušo lietingas keistas rytas, kai Džordžas telefonu ištarė Elei: “visada tave mylėjau. Net kai nekenčiau mylėjau. Net kai ištekėjai už kito, kai gimė jūsų vaikai, kai gyvenimas bėgo pro akis, kaip svetimas filmas.

Visada banaliausiai tave mylėjau. Ir žinojau, jeigu Dievas leis - turėsiu šeimą. Kad ir “penkioms akimirkoms.”

Ir Eleonora Rosa Marija savo pačios nuostabai, ištarė patį netikėčiausią “taip” savo gyvenime: amžinam viengungiui, darboholikui ir žinomam verslo magnatui Džordžui, kuris atvyko pas ją mažu savo lėktuvėliu, pats jį pilotavo, prisiparkavo ne vietoje, kaip koks pienburnis automobilį - iš jaudulio visas virpėjo!

Atskubėjo į Serrano gatvę tam, kad užmautų žiedą ant laibo jos piršto! Taip būna!

Abu aplink nematė nieko. Šypsojosi abu. Šluostė vienas kitam ašaras ir vėl šypsojosi. Metai, rudenys, pavasariai nieko nereiškia, bėga sau, o tu, rodos nebespėji, nebenori su jais skubėti - naujoji prabanga yra ramybė!

Suteik mums, Viešpatie, laiko va taip sėdėti ant suolelio!

O aš buvau liudininkė. Kurdama žiedus, sutinku daug žmonių, mačiau daug likimų, bet esu dėkinga už šią istoriją.

Ir už leidimą papasakoti ir fotografuoti, nes tiek išlaukusi meilė nurauna stogą net aplinkiniams!