O kur Lietuvos valstybės suverenitetas? Matyt, po stalu. O ant stalo - ES įstatymų viršenybė. Vėl privalėsime išsisukinėti, maskuotis, kaulyti. Anksčiau su šokoladiniais saldainiais, net „Grigiškių“ tualetinio popieriaus ritinėliais dardėjome į Maskvą. Dabar dardame Briuselin. Tad mūsų menamas suverenitetas ir vėl įtartinai susimetęs į kuprą. Kaip liokajus. Vėl darda pas Poną.
Kokia būtų išeitis? Kol galutinai netapome liokajais. Išeitis paprasta. Iš Briuselio neprašyti jokių leidimų. Bent laikinai. Kad atsikvošėtų. Imtų gerbti. Nes prašeiva jau savaime menkesnis už leidžiantį ar neleidžiantį. Sakote, mūsų valdžiukės taip elgtis nedrįs? Pernelyg bailios? Anksčiau sėkmingai užsimaskuodavo prieš Maskvą vienos partijos bilietais. Tai tegul dabar užsidangsto mėlynaisiais plakatais. Kaip skydais. Su ES simbolika. Ir užrašu „Kartu kuriame Lietuvos ateitį“. Jei mums Briuselis palieka tik lozunginį suverenitetą, tik kartono gabalą, tai ir mes atsikirskime tokiu pačiu dviprasmišku lozungu. Esą klausome Europos Komisijos. O iš tikrųjų nelabai. Nes Briuselis leis-neleis jau tampa kasdiene mūsų valdininkijos kalba. Tarsi minėtų baubą. Tūnantį kabineto spintoje.
Įsivaizduoju, kaip bus aiškinamasi dėl laivyno. Maloningai leiskite bent šitą pasilikti. Kaip kultūrinį paveldą. Nes žvejybinį jau supjaustėme į gelžgalius. Neleidžiate? Leidžiate pasilikti tik kurėną? Ačiū, ačiū. (Prašeivų delegacija atatupsta ir lankstydamasi išeina. Iš bajaus rūmų.)
Na, ką mums padarys, jei gelbėsime savo laivyną, puoselėsime tradicinę šeimą? Tik sutrepsės kojytėmis. Bet pajus, kad ši Baltijos valstybė dar turi stuburą. Ne galutinai išbaidytą valdininkiją. Nes nusirisime iki tiek, kad šeima, norinti uždengti namą, stogo projektą derins Briuselyje. O santuokos, nepatvirtintos viršesniu nei mūsų įstatymu, bus laikomos tik pusiau galiojančiomis. Na, tokios saviveiklinės. Tinkančios Rumšiškėms.
ES įstatymų viršenybė yra visiška nesąmonė. Nes kas geriau pažįsta savo kraštą. Ar vietiniai, ar koks nors eurokomisaras, neskiriantis Slovėnijos ir Slovakijos sostinių. Kas geriau žino, ko reikia prancūzui? Lietuvis ar pats prancūzas? Be to, kas tinka Italijai, nebūtinai tiks Estijai ar Maltai. ES įstatymų viršenybė - tai tik pastangos asimiliuoti valstybes. Sudraskyti jų skirtumus. Ne fiziškai, bet teisiškai. Kad vietiniai, klykaudami „Briuselis neleidžia!“, patys vieni kitus persekiotų. Ir skųstų. Ir taip bus. Jau dabar taip yra. Nes būtent vietiniai dabar patys pragydo, kad mūsų laivyno gelbėjimas iškraipys ES konkurencijos sąlygas. Ką gi, patys nuolankiai nurodėme vietą, kur mums galima įgelti. Būtent vietiniai klykauja apie pažeistas vaivorykštinių teises. Būtent vietiniai kompromituoja savo valstybę. Kad jai smogtų. Kad greičiau nacionalinį užsispyrimą palaužtų. Mes jau praradome teisę į savo žemę. Jau leidžiame, kad mus kaip tas Vilniaus miesto tarybos narys „fakintų“. Nediplomatiškai. Nes visgi ne EK. Prarandame teisę būti savimi. Net vyro, moters vaizdiniai jau sujaukti, iškraipyti. O jūrinis laivynas tik viena iš praradimo detalių. Nepraraskime bent jo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą