Senokai norėjau pasisakyti apie atkuriamas santaupas. Mano kartos žmonės (40-60 metų) visi tyli. Kodėl mes tylime - juk gyvename blogiau už pensininkus?!
Labai norėčiau, kad visi tokio amžiaus žmonės prabustų ir pradėtų kovoti taip, kaip kovoja pensininkai. Visi gerai žinome, kad darbo ieškoti, persikvalifikuoti dar galima, jei tau iki 35 metų. Jeigu daugiau - prasideda problemos. Kodėl mes likome užmiršti? Kodėl palikti paskutinėje grupėje pretenduojant atsiimti indėlius?
Šita žmonių karta labai sunkiai suduria galą su galu. Dauguma dirbame privačiai jau 10 metų. Ką tai reiškia? O tai, kad mes šiuo metu jau esame luoši, kadangi plušame kaip arkliai po 12-14 valandų, kad darbdaviai su mumis visai nesiskaito, kad be vaistų daugelis nebegalim pradėti darbo dienos. Kartais vaistai daugiau kainuoja, negu uždirbame. Kas darosi poliklinikose dėl depresijų ir panašių susirgimų?! Kas galėtų pasakyti, kiek žmonių šiuo metu kenčia dėl neteisybės, valstybės nepatvirtintų darbo normų, dėl išnaudojimo, dėl labai mažų atlyginimų? Kaip su tokiais uždarbiais vaikus maitinti ir rengti, išleisti į mokyklas?
Ateina pas darbdavius mokesčių inspektoriai, o kas iš to? Mes tylime, nes drebame dėl savo darbo vietos, o dar po 5-10 metų jau mums tikriausiai nieko nebereikės... Neva neįžvelgia inspektoriai, kad kiekviename darbo bare pilna melo ir apgavysčių. Patikrintų deramai, nubaustų vieną kitą darbdavį, tada daugelis susimąstytų: gal tiems bėdžiams iš tiesų reikia daugiau mokėti?
Manau, kad neteisingai buvo suplanuotas indėlių grąžinimas suskirstant žmonių grupes pagal metus, pagal invalidumą ir t.t. Reikėjo visiems po lygiai pradėti išmokėti atkuriamąsias santaupas.
Kaip tokia neteisybė gali nebadyti valdžiai akių? Mes juk nesulauksime pensijos...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą