Pasaulis be Lietuvos

Pasaulis be Lietuvos

„Dabartinis jaunimas visai neblogai gyvens ir pasaulyje be Lietuvos“, - tokią nuomonę pareiškė vienas mano „Facebook“ draugų, kai ant savo sienos pasidalinau gražiu tekstu apie jaunosios mūsų šalies kartos mintis Vasario 16-osios proga. Taip ir likau išsižiojęs prieš kompiuterio ekraną ir tik vėliau sumąsčiau šį tą nerišliai, padrikai atsakyti apie laisvę ir mūsų istoriją.

Nuo „Facebook“ priklausoma, selfių lazdomis ginkluota, „Instagramo“ širdučių ištroškusi jaunoji mūsų šalies karta, kuri nieku gyvu neužleis vietos troleibuse pagyvenusiam žmogui – būtent tokią ją dažnai mėgstama vaizduoti tuose moralizuojančiose karikatūrose ir prie laiptinių sėdinčių bobučių lūpose.

Ir dar ji nemyli Lietuvos, nes, tik pamanykit, drįsta važiuoti į užsienį mokytis, atrasti ką nors naujo tam, kad vėliau galėtų grįžti ir diegti šį vakarietišką grožį mums. O juk mes lietuviai, mums naujovės nepatinka. Juk gėjai griauna lietuvių šeimas, čigonai grobia „Akropolyje“ vaikus, pabėgėliai mus visus susprogdins, ukrainiečiai dirbs dar pigiau ir atims darbo vietas, o indai (žmonės, ne virtuvės įrankiai – hahaha) užims universitetuose vietas ir jų neliks lietuvaičiams.

Jei Lietuvą įsivaizduoji kaip vietą, kurioje juodaodis yra baisiausias priešas, užsieniečiai negali mokytis universitetuose, nes net ir mūsiškius ne visus ten priima, o žmonės turi atitikti griežtus lietuvybės standartus, tai ne, tu nesi tikrasis patriotas. 

Tu esi tas, kuris Lietuvą galėtų paversti nebent spygliuota tvora aptvertu purvinu tvartu civilizacijos pakraštyje, į kurį joks kitatautis, norintis susibičiuliauti, negali įžengti kojos, nes lauktų Brunono likimas.

Tu esi tas, kuris savo tariamu nacionalpatriotizmu Lietuvą gali paversti Rusijos valdoma Čečėnija, kurioje iškrypusiam diktatoriui panorėjus, galima įsteigti koncentracijos stovyklas ir naikinti ne taip mąstančius, globalizmo blogį ir supuvusių Vakarų požiūrį skleidžiančius žmones.

Aš be galo myliu Lietuvą. Ir mano širdis trokšta šios šalies klestėjimo, Nepriklausomybės, nes tai yra gėris, grožis ir tiesa.

Aš bėgu į šlapią ryto rasą lauke taip, kaip gali bėgti po žydru dangumi mažas vaikas vydamasis drugius. 

Mano krikštamotės sodyboje auga kelios obelys, o vidury kiemo siūbavo aukšta aukšta liepa, po kuria prabėgo visa mano vaikystė. Širdis sruvo krauju, kai išvydau, kad jos nebėra – nukirto, nes medis buvo toks pasenęs ir pradėjęs pūti. Ir vis dėlto – gaila. Vieni jame matė pavojų, o aš mačiau savo gyvenimą.

Tačiau kiemas ir prisiminimai liko. Po šia liepa aš pirmąkart išmokau važiuoti dviračiu. Pirmąkart ragavau braškes. Čia apkabinau mamą, kai ji grįžo iš Ispanijos, kurioje dirbo kartu su tėčiu dėl geresnės mūsų visų ateities. Čia aš valandų valandas praleisdavau su krikštamote, jos mama ir tėčiu. 

Tai – mano Lietuva. Ta, kurioje pirmąkart pamilau. Taip, kaip pamilti gali tik tyras vaikas. Man Lietuva – tai brangūs žmonės. Tie, kuriuos išties myliu. 

Ir aš nemanau, kad „dabartinis jaunimas visai neblogai gyvens ir pasaulyje be Lietuvos“.

Ir tik pamėgink iš manęs atimti šią žemę, reiškiančią man meilę, jaunystę ir juoką – duosiu į snukį, nes tai man leidžia Konstitucija.

Lietuva nėra tiesiog žemės lopinėlis. Tai mūsų namai, svajonės, viltys ir troškimai. Tikiu, kad kiekvienas žmogus čia turi sau mielų ir brangių vietų, apie kurias žino tik jų širdys. Vieniems tai – liepa krikštamotės namo kieme. Kitiems – riešutmedis močiutės sode. Tai gali būti takas, kuriuo žengei pirmą savo žingsnį. Arba upelis, į kurį pirmąkart įmerkei savo vaikišką pėdą. Arba kambarys, kuriame pirmąkart pasibučiavai. Ir tik tų žmonių sielos numano, ką reikštų šių vietų vieną dieną netekti. Jei kažkas tiesiog ateitų ir pasakytų – dabar tai bus mūsų, o tu klaupkis ant kelių prieš mane, nes mes esame naujoji valdžia. 

Aš džiaugiuosi demokratiška šalimi, nes žinau, kad savo protu, darbu, tikėjimu ir viltimi galiu statyti jos geresnę ateitį. Tą, kurioje būtų gerbiamos žmogaus teisės, kalbama apie toleranciją ir visos žmonių grupės jaustųsi saugios ir draugiškoje aplinkoje. 

Aš netikiu, kad mūsų kelias – tai nacionalizmas. Toks, kai mes aiškiname, kad susitvarkysime savo viduje patys ir „jūs geriau, europiečiai, nesikiškite“. Lietuva vis dar išgyvena posovietinį laikotarpį ir tą patiriu net aš, 20-metis jaunuolis. Ypač, kai vis dar tenka klausytis, jog su kaimynais reikia draugauti, o ne skelbti sankcijas. Suprask, Lietuva turi bendradarbiauti su į rinkimus visame pasaulyje besikišančia, oligarchų valdoma, žemę grobiančia Putino Rusija. Patiriu tai, kai man aiškinama, kad negaliu dėvėti raudonų kelnių arba mylėti to, ką noriu mylėti. Kad vis tiek nieko nepakeisi, o viskas – tik per pažįstamus. Ir kad degsiu parage, jei neisiu į bažnyčią. Ne, aš nesutinku. Tai – ne mano Lietuva. 

Rusijos nustekentas kraštas – štai kas mes buvome. Bet tada atėjo mūsų draugai ir pasiūlė pagalbą. Balsavome už skalbimo miltelius dėl įstojimo į Europos Sąjungą. Sako, Lietuva buvo parduota už skalbimo miltelius. Žinote ką? Ir ačiū Dievui! 

Mano Lietuva – tai laisva šalis, po velnių! Tokia, kurioje galima kovoti už savo laisves. 

Čia aš galiu rengtis ką noriu, mylėti, ką noriu, ir eiti ten, kur noriu. 

Ir man reikia šio žemės lopinėlio – Lietuvos. 

Nes kai mane visi pasmerks, nuteis ir išmes, o kurgi aš nueisiu, jei ne į savo krikštamotės kiemą. 

Čia aš mąstau apie Lietuvą. Ir pasaulį. Mąstau apie save. Mėginu susirinkti savo sielos šukes. Tam, kad galėčiau kovoti už mūsų laisvę. 

„Dabartinis jaunimas visai neblogai gyvens ir pasaulyje be Lietuvos“. Ar tikrai, mano mielas drauge? 

Važiuokite į užsienį, draugai! Mokykitės, tobulėkite, keiskitės! Grįžkite ir kovokite už savo idealus. Ir niekada nepamirškite, kur jūsų namai. 

Garbė ir šlovė, liaupsės ir padėka per amžius mūsų laisvės gynėjams. Ačiū Jums.

Su Kovo 11-ąją, miela, laisvės ištroškusi Lietuva!

 

Jonas Valaitis

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder