Pandemijos pamokos

Pandemijos pamokos

Visas pasaulis suparalyžiuotas, Europa, kurios dalis esame, nukentėjusi gal net labiau, nei kiti kraštai. Naujos informacijos laukiame kaip iš karo zonos. Kada, kada gi pradės rimti? Deja, žinios, bent kol kas, nedžiugina. Valstybės atsitvėrė sienomis.

ES valdžios viršūnės, bent jau kokias dvi  savaites, buvo išvis dingusios. Visur trūksta apsaugos priemonių ir kitų būtiniausių dalykų. Gerai, kad Lietuvoje kol kas užtenka maisto. Gal neblogai, kad turime tūkstantmetes ūkininkavimo tradicijas. Bet prieš virusą visi tapome bejėgiai. Ir ši apokalipsė vyksta ne Viduramžiais, o XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Dešimtmetyje, kai žmonija pasiekusi tokias mokslo ir aukštųjų technologijų aukštumas, apie kurias dar prieš 50 metų rašė tik fantastai. Ir štai prieš kažkokį, pasirodo, net žinomą virusą nesugebame nieko konkretaus priešpastatyti. Kodėl taip atsitiko?

Galima būtų išvardyti daug smulkių priežasčių, apkaltinti valdžioje esančius. Bet tada vienodai reikėtų kaltinti ko gero visas valstybių valdžias, tarp jų - ir geru pavyzdžiu mums tarnaujančias Vokietiją bei JAV. O kaip čia girti komunistinę Kiniją, kuri pirmoji ir bene geriausiai susitvarkė su virusu? Kai Seimo narys Žygimantas Pavilionis išvis ragina su ja reikalų neturėti? Ko gero jis bijosi, kad ši šalis kartu su labdara mums padovanos ir komunizmo virusą. Turbūt jis neužtikrintas dėl savo tautiečių ir netiki, kad mes ir be skiepų jam atsparesni, nei koronai. Ir ką gi jis patars ES valstybių vadovams ir sveikatos apsaugos specialistams, kurie dabar šluote šluoja ,,pasaulio gamyklos“ komunistinius sandėlius ir vienas per kitą, net nesiderėdami dėl kainos, vežasi viską, ką tik jie sugeba įsigyti?

Manau, sunkiausia suvokti, kad šiandien net stipriausia ES valstybė Vokietija iškilusių problemų sprendime yra priklausoma nuo komunistinės Kinijos. Čia - tik pastaba kritikams, aš nesvarstau, gerai tai ar blogai, kad Kinija - komunistinė. Aš tik konstatuoju du realius faktus: a) ji geriausiai, bent kol kas, suvaldė koronavirusą; b) visi, ištiesę ranką, prašome Kinijos parduoti mums taip reikalingas apsaugos priemones, kurių patys operatyviai pasigaminti nesugebame.

Kur dingo tą laisvąją rinką taip liaupsinę neoliberalai, visų pirma - Laisvosios  rinkos instituto ,,ekspertai“? Šiandien jie visi, pabrukę uodegas, tyli... Kodėl jie neranda savyje drąsos pripažinti, kad, deja, rinka nesuveikė ir nepateikė taip reikalingų elementarių priemonių - tokių, kaip dezinfekantai, respiratoriai, apsauginės veido kaukės (pastarųjų gamyba tikrai nesudėtinga), vienkartinė medikų apranga, ir pan. Juk tai ne kosminės technologijos, o lengvai pagaminama produkcija. Tačiau rinka tesugebėjo taip iškelti būtiniausių priemonių kainas, kad tai jau tapo ne tik amoralu, bet ir nusikalstama.

Taigi, pirmoji karšta išvada: laisvoji rinka išvis netinka, nes nesugeba staigiai persiorientuoti į iškilusias nenumatytas grėsmes. Ji, susidūrusi su šiomis grėsmėmis, tiesiog išsigimsta ir tampa spekuliantų, besinaudojančių skaudžia likusios visuomenės dalies padėtimi, pasipelnymo šaltiniu. Taip kad norime to ar ne, bet pirmiausias darbas, kurį privalėsime atlikti pandemijai pasibaigus, tai kritiškai įvertinti rinkos galimybes ir, pripažinus jos ribotumą, surasti veiksmingesnes alternatyvas. O jų tikrai yra.

Tačiau dabar būtina įvardinti, kas gi pirmieji, iškilus realiai pandemijos grėsmei Lietuvoje, puolė kritikuoti valdžią, kad ji - nepasiruošusi. Ogi patys uoliausi laisvosios rinkos apologetai ir valstybinio sektoriaus niekintojai bei valdžios galių mažinimo šalininkai! Pirmųjų aršių kritikų gretose mes visu gražumu pamatėme buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri be viso kito dar ir pademonstravo ir savo gan žemą kultūros lygį, sulygindama ministrą su gyvuliu. Taip pat manau, kad kas turi atmintį, tas prisimena ir ne vieną jos viešą pasisakymą - kad reikia naikinti ekonomiškai neefektyvias ligonines ir mažinti per didelį lovų skaičių jose. Jos kritika tų, kurie stengėsi išlaikyti valstybinį sektorių gyvybingą ir stiprų, atžvilgiu  buvo nuožmi ir negailestinga. Net būdavo keista, kad, didesnę pusę aktyvaus gyvenimo paaukojusi sovietinio socializmo dogmų liaupsinimui, po to ji tapo tokia aršia neoliberalizmo ir socialiai neatsakingos rinkos šalininke. Jai antrino, kaip jau įprasta, visa TS-LKD gvardija, pradedant tautos patriarchu Vytautu Landsbergiu bei jo anūku Gabrielium ir baigiant Laurynu Kasčiūnu ir Arvydu Anušausku bei jiems talkinančiais liberalais (ypač aršiai pasisakančia Aušrine Armonaite ir kitais).

Čia labai norisi pacituoti į būsimos premjerės postą taikančios Ingridos Šimonytės iškalbingą citatą: ,,Veryga pripažino, kad (...) medikams išlaidos augti nebegali. Kam jūs ruošiatės, kad dedate į rezervą 200 milijonų eurų? Koks yra tas scenarijus, kad reikia rezerve įšaldyti tokią milžinišką sumą, kurią būtų galima naudoti?“ Tai buvo pasakyta 2019 m. pabaigoje, svarstant 2020-ųjų valstybės biudžetą Seime. Jau tada buvo pirmieji signalai dėl koronaviruso. Suprantama, niekas, net ponia I. Šimonytė ir visa Seimo opozicija į tai rimtai nežiūrėjo. Į tai rimtai nepažvelgė net tada, kai ,,valstiečių‘‘ lyderis Ramūnas Karbauskis kartu su LSDDP pirmininku Gediminu Kirkilu pasiūlė bendrą partijų susitarimą dėl koronaviruso. Iš šios, kaip dabar matosi, labai reikalingos iniciatyvos buvo tiesiog išsišaipyta. Tai kokią moralinę teisę tie ponai dabar turi nuolat reikštis jiems palankioje žiniasklaidoje ir skleisti paniką (nes dalykiškai kalbėti jie paprasčiausiai nemoka)? Iki kokių moralinių žemumų reikia kristi, kad, stebėdamas vis didėjantį chaosą ir didžiumą pasaulio apimančią paniką, ne kviestum žmones vienytis, ne stengtumeisi padėti, kuo sugebi, ir be to sudėtingomis sąlygomis veikiančiai vyriausybei, o mąstytum tik apie ateinančius Seimo rinkimus ir per patyčiais, per kabinėjimąsi save reklamuotumei? Nesistebiu, kad tai daro konservatoriai su liberalais - jų tokia prigimtis, jiems atjauta ir moralė - ne šio pasaulio dimensijos. Bet kuo paaiškinti, kad šiame chore girdime lyg ir už žmonių bėdas turinčius kovoti socdemus Julių Sabatauską, Juozą Oleką, Dovilę Šakalienę ir net arogantiškąjį jų lyderį Gintautą Palucką? Kokie jie po to žmonių gynėjai? Ar žmonės šiems ponams - tik balsuotojai? Bet jei taip yra iš tikrųjų, tai jau ciniškumo viršūnė.

Atskiro įvertinimo ir gilesnės analizės reikalauja šalies savivaldybės ir jų merai. Visi matėme, kaip ponai Remigijus Šimašius ir Vytautas Grubliauskas vietoj to, kad daryti jiems priklausančius konkrečius darbus, tik kritikavo valdžią. Juk grįžusių apgyvendinimo chaosas kilo tik dėl jų nesugebėjimo organizuoti šią veiklą. Štai ir lenda yla iš maišo, kad neturime realių teritorijų šeimininkų, galinčių sunkią valandą sutelkti ir padėti žmonėms. Turime tik savimi besipuikuojančius arogantiškus žiniasklaidos ,,produktus“, sugebančius tik plepėti.

Deja, šie pavyzdžiai byloja apie giluminę mūsų taip vadinamo „elito“ krizę, jo moralinį fiasko. Tuo metu, kai  tūkstančiai žmonių, medikų, savanorių, prekybos darbuotojų, policijos ir pasienio tarnybos pareigūnų bei prekių vežėjų kasdien rizikuoja savo gyvybėmis tikrąja to žodžio prasme, dalis „elito“ atstovų su jiems talkinančiomis žiniasklaidos priemonėmis toliau sėja nesantaiką, kursto nepasitikėjimą bei didina įtampą ir taip sunkioje situacijoje. Tai antroji išvada, kuri akivaizdžiai įrodo, kad nepažabota konkurencija veda iki antagonizmo, visuomenės susiskaldymo, bet kada galinčio peraugti į neapykantą. O tai kenksminga normaliai norinčiai gyventi bendruomenei.

Trečiasis, per 30 atkurtos nepriklausomybės metų plačiau nediskutuotas postulatas būtų valstybinės valdžios autoritetas. Deja, jis menkinimas ne tik tuomet, kai tam yra pagrindo, bet ir nuolat keliant visuomenės informavimo priemonėse pramanytus skandalus. Ar dažnai matome, kad būtų objektyviai įvertintas vieno ar kito vadovo ar pareigūno veiklos efektyvumas, pasverti visi jų veiklos minusai ir pliusai? Ne, užuot viską įvertinus objektyviai, arba sukeliami skandalai, arba  skelbiamos nepagrįstos liaupsės, kurios be visa kita dar ir neretai būna apmokėtos neaiškios kilmės pinigais. Valdžios autoritetas taip pat labai nukenčia, renkant į atstovaujamą politinę valdžią visiškai tam netinkamus - nei dalykiškai, nei moraliai - asmenis. Arba - valstybės valdyme vis labiau įsigalint biurokratizmui, korupcijai, o teisėsaugos sistemai akivaizdžiai degraduojant. Taip sukuriama dviprasmybė. Silpnos politinės valdžios žmonės nemėgsta. Savo ruožtu, ją gali ignoruoti ir stiprūs biurokratai bei korumpuota teisėsauga, nesugebanti ar tiesiog nenorinti pasinaudoti iki aukštumų išaugusiomis savo galiomis valstybės labui. Bet už viską vis tiek atsako politinė valdžia. Taip įgyjame nevykusį valstybinių reikalų tvarkymo modelį, kuris neveikia. Kiek ministrų bekeisime, kiek juos bekritikuosime, niekas nepakis, kol nebus iš pagrindų pertvarkyta pati SISTEMA. Juk kas įdomu? Kai pradėjo trūkti dezinfekcinio skysčio, ką puolėme kritikuoti pirmiausia? Ogi  Sveikatos apsaugos ministeriją su ministru priešakyje. Bet juk nei ministerija, nei ministras juo neprekiauja - tai laisvos rinkos priedermė. Tas pats - dėl medikų apsaugos priemonių. Ne ministerija jas perka, o ligoninės. Čia ministro Aurelijaus Verygos klaida, kad jis artikuliuotai nesugebėjo to paaiškinti šalies gyventojams. Įdomu būtų buvę pamatyti jo oponentų pasipiktinimą, jeigu jis centralizuotai būtų pradėjęs tas priemones pirkti, pavyzdžiui, sausio –vasario mėnesiais...

Seimo valdančioji dauguma ir vyriausybė kaltos už tai, kad, vos tik gavusios valdžią, taip ir nesugebėjo išaiškinti žmonėms to, apie ką rašau, ir nesiėmė iš pagrindų keisti ir reformuoti sistemos. Dabar jau tikriausiai ir kvailiui aišku, kad be stiprios, greitus sprendimus sugebančios priimti valdžios ir be lankstaus, kūrybiškai veikiančio, o ne biurokratiškai tik raštus rašinėjančio valstybės aparato, mes niekada nebūsime pasiruošę bet kokiai rimtesnei nelaimei atremti. Suprantama, prie to, kas pasakyta, dar būtinas stiprus valstybinis sektorius su efektyvia Valstybės rezervo sistema. Valstybė bus stipri, tik turėdama mišrią ekonomiką: stiprią, gerai funkcionuojančią valstybinę ir atsakingai veikiančią privačią ekonomiką.

Neatsiejama pandemijos pusė - karantinas, sustabdęs ir įšaldęs šalių ekonomiką. Vartotojiška visuomenė labai pažeidžiama. Jos ekonomikos šerdis - kuo daugiau vartoti. O laisvosios rinkos rezultatas  - gerai žinomas: ne daugiau, nei 10 proc. bendruomenės gyvena itin prabangiai, o likusi dalis visiškai priklausoma nuo atlyginimo, kurį arba gauna laiku, arba ne. Jei - ne, parsideda grandininė reakcija, žmonės nebegali mokėti palūkanų, gražinti kreditų, nes ne mažiau 2/3 gyventojų juos paėmę. Tuomet nebesugeba susimokėti už buto komunalines paslaugas bei įpirkti rūbų -jau nekalbant apie visavertį maitinimąsi. Neišvengiamai pradeda leisti santaupas, jeigu jų turi arba bet kokia kaina taupyti. Tačiau ir viena, ir kita turi tokią įdomią savybę: anksčiau ar vėliau pasibaigia. Dar lieka viena galimybė – skolintis. Bet iš ko? Kas šiandien skolins tam, kad jūs galėtumėte nusipirkti maisto sau ir vaikams? Bankas - tikrai ne. Norėdami gauti vartotojišką kreditą, jūs privalote turėti nors pora tvirtų dalykų: a) neįkeisto turto ir  b) gerai apmokamą darbą. O dauguma nei vieno, nei kito jau neturi arba greitai neturės.

Taip, valdančioji dauguma vieningai patvirtino tikrai epochinį ekonomikos gaivinimo planą, paruoštą Vyriausybės. ES paskelbė dar didesnį gelbėjimo priemonių paketą, iš kurių apie 1,5 milijardo € turėtų atitekti Lietuvai. Tik lieka neaišku, ar tai bus plius prie tų 3,5 milijardo, kurie numatyti, ar jie persidengia, nes ES aprašyme viskas gan painu. Ir išvis valgyti juk reikia kasdieną. Deja, finansų ministras Vilius Šapoka kalba labai miglotai. O iš užsidarančio verslo ateina neramūs signalai, kad darbuotojai atleidžiami ir kad atleistųjų skaičius jau tuoj perkops 10 tūkst. ribą. Be to, tai, apie ką kalbame, turi tendenciją greitėti. Šią problemą gilina dar viena: dauguma mūsų vidutinių ir smulkių verslų vykdomi išsinuomotose patalpose. O jau aiškėja grėsminga tendencija, kad didieji prekybos tinklai, valdantys daugumą  nuomojamų patalpų, vistiek reikalauja iš nuomotojų mokėti nors dalį nuomos, neįvertindami, kad pastarieji dėl karantino nedirba ir visai negauna pajamų. Pagirtinas sykį jau nuskambėjęs premjero Sauliau Skvernelio perspėjimas, kad valstybė pagalbą teiks tik skaidriam ir socialiai atsakingam verslui. Tačiau perspėjimas perspėjimu, o reikia labai konkrečių sprendimų ir, kaip sakoma, jų reikėjo jau vakar.

Štai kaimyninė Lenkija sugebėjo priimti įstatymą, kad priverstinio karantino iššaukto nedarbo laikotarpiu nuomininkai atleidžiami nuo nuomos mokėjimo - suprantama, jos mokėjimą atidedant iki to laiko, kai ekonominė situacija pasikeis . Tas pat pas kaimynus padaryta ir su kreditų bei palūkanų už juos mokėjimu.

Mane kaip ekonomistą išgąsdino drąsus, ministro  V.Šapokos paviešintas sprendimas, kad praktiškai visa pagalba verslui eis tik per komercinius bankus, o tvarką nustatys biurokratai - kartu su bankininkais. Jau dabar girdisi daugybė verslo bendruomenės nusiskundimų, kad bankai ne tik kad nėra solidarūs ir socialiai atsakingi, bet dar ir naudojasi sunkmečiu. Net anksčiau sutartiems kreditams, reikalingiems įmonių apyvartinėms lėšoms padengti, bankai vienašališkai blogina sąlygas, didindami palūkanas ir reikalaudami žymiai didesnių užstatų. Labai neatsakingai pasielgta buvusių valdžių, kad, nacionalizavus ,,Snoro” banką, jo bazėje nebuvo įkurtas valstybinis komercinis bankas. O ir ši valdančioji dauguma dėl finansų misterijos ir Lietuvos banko aplaidumo neįvykdė anksčiau rinkėjams duoto pažado tokį banką įkurti. Gerai nors tai, kad buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė,  iš Seimo tribūnos atsakydama į klausymą, kodėl ji nesiūlė ,,Snoro” banko reorganizuoti į valstybinį komercinį, sąžiningai prisipažino, kad ji neįsivaizduoja valstybinio banko. O Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas elgiasi nesąžiningai, aiškindamas, kad tokio banko įkūrimas nenaudingas Lietuvai. Juk visiškai nesudėtinga tokį banką įkurti panaudojus ,,Lietuvos paštą” kaip materialinę bazę ir dalį Lietuvos banko finansinių rezervų. Oi kaip jis dabar praverstų, jei būtų įkurtas! Juk mes net nežinome, kiek ši krizė tęsis ir ar panašios krizės nesikartos. Tai gal vieną kartą reikia priimti ryžtingą sprendimą ir įsteigti valstybinį komercinį banką?.. Garantuoju, jeigu jam vadovaus atsakingi ir dori vadovai, jis labai greitai duos valstybei apčiuopiamą naudą. Bet ir taip, kaip ruošiamasi veikti dabar, su valstybės parama elgtis negalima. Bankai iš jos tik pasipelnys, kaip tai jau buvo nutikę per 2009 m. krizę: ją patys bankai sukėlė, o po to iš jos dar ir uždirbo.

Neramina ir valdžios apsisprendimas vienodai remti tiek stambų, tiek vidutinį ir smulkųjį verslą. Realybėje gausis taip, kad laimės ir net apturės iš to naudos tik stambieji, nes jie turi turto, ir bankai su jais elgiasi pagarbiai. Valstybė kaip tik privalo susikoncentruoti į vidutinį ir smulkųjį verslą, kuris, beje, ir sukuria daugiausia darbo vietų. Juk mūsų šalies regionuose su nedidelėmis išimtimis kaip tik toks verslas ir veikia. Ir padėt jiems reikia neleidžiant bankams diktuoti sąlygų. O geriausia būtų, kad konkreti pagalba juos pasiektų tiesiogiai. Kodėl nemaža dalis pagalbos turi nusėsti ir taip neskurstančių bankininkų kišenėse?

Manau, kad pirmiausia valstybė turi pasielgti humaniškai ir tiems, kurie praradę darbus ar laikinai negaus atlyginimų tiesiog išmokėti kad ir po 500 eurų maistui. Valstybės duomenų bazės leidžia operatyviai pasitikrinti tikrąsias gyventojo ir jo šeimos pajamas, sužinoti, ar jos yra, ar ne.

Lygiagrečiai būtina priimti reikalingus teisės aktus , suprantama, kuo greičiau, kad nuomininkai, kaip minėjau anksčiau, būtų laikinai atleisti nuo nuomos, o skolininkams - atidėtas kreditų grąžinimas.

Vidutinį ir smulkųjį verslą reikėtų paremti labiau, nei stambųjį, suprantama, su sąlyga, kad jis dirba skaidriai ir socialiai  atsakingai. Paramą turėtume nukreipti per turimas valstybės verslo skatinimo institucijas, išeliminuodami iš šios grandinės bankus. Bankų paslaugomis naudotis būtų galima tik kraštutiniais atvejais ir esant labai griežtai valstybės priežiūrai, užtikrinančiai skaidrumą ir viešumą.

Dar norėčiau grįžti prie šio straipsnių ciklo I dalyje išsakytos minties, kad pandemija  akivaizdžiai pademonstravo, jog laisvoji rinka į tokius iššūkius sureaguoja amoraliai ir iškreiptai. Ji ne tik neužtikrina išaugusios paklausos, nesielgia skaidriai ir atsakingai, o dar ir sukelia deficitą bei į nesuvokiamas aukštumas iškelia kainas. Tai reikalauja rimtos veikiančios valstybėje sistemos korekcijos. Ne, aš neagituoju atsisakyti laisvosios rinkos, tik siūlau, mano supratimu, stabilesnį mišrios ekonomikos modelį. Tai toks ūkinės veiklos modelis, kai vienodomis teisėmis rinkoje veikia tiek valstybinės, tiek privačios, tiek kooperatinės, tiek mišrios nuosavybės įmonės. Jos visos leistinos, gerbtinos ir vienodai remtinos valstybės - išeinant ne iš savininko naudos bet kokia kaina, o bendruomenės intereso, kur viešas bendruomeniškas interesas, bendras gėris yra aukščiau už atskiro individo gobšumą.

Dėl visuomenei primestos nuostatos, kad bendras gėris yra blogis, o gerbtina tik tai, kas privatu, net viešai vykdomi nusikaltimai. Pavyzdys - privačių medicinos įstaigų rėmimas iš ligonių kasų, kai šios įstaigos pačios ima iš ligonio, kiek nori, o valstybinėms gydymo įstaigoms tai draudžiama. O kur tos privačios gydymo įstaigos yra dabar, kai mus užgriuvo baisi pandemija?.. Įsivaizduokite, kas mūsų visų lauktų, jei nebūtų valstybinės medicinos - man, vien apie tai pagalvojus, šiaušiasi plaukai. Panaši situacija ir su privačiomis ugdymo įstaigomis. Privatūs darželiai ir mokyklos gauna ne tik didelį atlygį iš vaikučių tėvelių, kas valstybinėms griežtai reglamentuota, bet dar ir mokinio krepšelį! Žymaus politiko šeimos tokiu būdu per kelerius metus susikrautas turtas siekia apie  13 milijonų eurų, tuo tarpu kai pedagogų atlyginimai ne didesni, nei valstybinėse įstaigose. Ko gero, reiktų apsispręsti, gal net referendumo būdu, kad valstybėje veikia valstybinė sveikatos ir švietimo sistemos, kurios finansuojamos iš biudžeto, ir kad taip pat gali veikti ir privačios, bet jokių dotacijų iš valstybės biudžeto negaunančios.

Turiu paaiškinti ir dėl stambaus verslo. Lai neoliberalai nesinaudoja pasenusia K.Markso ekonomine samprata, kad tik kapitalas sukuria naują vertę. Kad ją sukuria ne vien savininkas, tampa ypač akivaizdu dabar, besivystant aukštosioms technologijoms. Savininkas tik duoda lėšų, kurias dažniausiai skolinasi iš bankų, o nauja vertė yra kolektyvinių (ar bendruomeniškų, kam labiau priimtinas šis terminas) pastangų vaisius. Ir nereikia aiškinti, kad darbuotojams viskas sumokama per atlyginimą. Ne ir dar kartą ne! Suprantama, neturintys argumentų tuoj mane apšauks sovietinio mąstymo atgyvena ir... nebus teisūs. Mūsų stambieji ir, kaip taisyklė, turtingiausieji verslininkai savo milijonus (o vienas net ir milijardą) susikrovė ne tik savo išmonės dėka - tai nulėmė daug faktorių. Jų visų dabar nenagrinėsime, paminėsiu tik du: tai - maži darbuotojų atlyginimai ir išsisukinėjimai nuo mokesčių. Todėl, šalį ištikus tokio masto krizei, jie galėtų būti žymiai solidaresni. Deja, puikuotis gyvenimo būdo žurnaluose, fotografuotis ,,elito” vakarėliuose, tai jie pirmieji, o kai reikia paremti kad ir tuos pačius medikus, gelbėjančius gyvybes, tai norinčiųjų daug neatsiranda. Kas yra žmonėms, valdantiems šimtus milijonų, paaukoti nors po vieną milijoną? Juk visi kiti liks! Tačiau, kiek viešai pastebėjau, didžiausia suma buvo ar ne 50 000 eurų (tiesa, dabar kažkas, atrodo, paaukojo 250 tūkst. - garbė jam!). O tie žmonės sau leidžia nusipirkti net asmeninius lėktuvus. Su savo pinigais, žinoma, ką nori, tą ir darai, čia jų teisė. Bet užtat Vyriausybė turi teisę rimtai pagalvoti, ar tokius verslus irgi reikia remti taip pat, kaip ir visus kitus.

Stebina ir tai, kad tarp pirmųjų paramos prašytojų regime ,,laisvąjį žodį” - net tą, kuris generuoja milijonines pajamas. Mano akimis, čia kažkaip stinga nuoseklumo: jei jau nuolat pabrėži, kad esi laisvas, tai juo ir būk, o ne pagal aplinkybes - tai laisvas, tai vėl su ištiesta ranka... Žinoma, aš to netaikau kultūrinei ir kitai nekomercinei žiniasklaidai, atliekančiai savo svarbią specifišką misiją. Bet man vis tiek keista, kai girdžiu, kad   ,,laisvas žodis” yra ir laisvas, ir nepriklausomas, ir privatus - vienu metu! Gal aš kažko nesuprantu, bet niekaip neįsivaizduoju, kaip taip gali būti. Ir dar vadintis demokratija - daugumos valia... Todėl aš siūlyčiau vieną sykį pagaliau susitarti, kur yra tikrai laisva nekomercinė žiniasklaida ir kur - verslas. Dabar gi viskas taip supainiota, taip suslėpta, kad kalbėti apie skaidrų viešąjį žodį tampa sunkiai įmanoma - kaip ir gauti objektyvią, ne tendencingą  informaciją. O tokios informacijos svarba ir poreikis ypač išryškėja dabartinėmis ekstremaliomis aplinkybėmis. Nežinau, ar galima taip juokauti, kaip ,,pajuokavo” vienas Seimo narys, viešai paskelbęs, kad reikia laikinosios vyriausybės su buvusia Prezidente Dalia Grybauskaite priešakyje. Na, nusišnekėjo žmogus, kam nebūna, bet ši ,,žinia”, deja, jau antra savaitė sklando viešumoje ir klaidina žmones. Be viso kito LR Konstitucija nenumato tokių dalykų, ir todėl, rimtai vertinant, tai net būtų įmanoma kvalifikuoti kaip kvietimą valstybės perversmui. Gal vertėtų tam Seimo nariui bent jau paaiškinti, kad jis ateityje taip daugiau nejuokautų, nes gali susilaukti ne tik apkaltos, bet ir kai ko daugiau.

O apie mūsų valstybės valdžios sistemą, manau, jau seniai laikas rimtai padiskutuoti. Vieni nori ją silpninti, kiti privatizuoti, kai kas - stiprinti. Pats aš pasisakau už tai, kad ji būtų iš pagrindų pertvarkyta ir modernizuota. Juk ne tada šunis lakinti, kai jau reikia medžioklėn joti! O mes net neturime tokiems atvejams, kokie mus dabar užgriuvo, reikiamų teisės aktų ir reglamentų. Juk visa tai buvo įmanoma padaryti anksčiau, o ne gyventi tik šia diena ir lenktyniauti vieniems su kitais, kas ką garsiau apšauks. Reikia bendrai dirbti vardan tos Lietuvos, o dabar - dar ir vardan Gyvenimo!

Daktaras  Algimantas Matulevičius

LSDDP Tarybos narys,

LPK Garbės Prezidentas,

Politikos ir verslo ekspertas

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder