Paminklai, mitai ir 1923 metų sukilimas.

Neseniai teko dalyvauti diskusijoje apie 1923 metų sukilimą Klaipėdoje, kurio dėka uostamiestis atsidūrė Lietuvos valstybės sudėtyje.
Pasenę mitai tebėra gajūs - oponentai teigė, jog šį sukilimą, kurį geriau būtų pavadinti sėkminga Kauno valdžios organizuota karine akcija, paruošė ir įvykdė vietos lietuvininkai.
Taip buvo kalbama ir iki Antrojo pasaulinio karo, kai reikėjo nuslėpti tikruosius sukilimo vykdytojos bei jo organizatorius. O jį įvykdė 1500 civiliais rūbais perrengtų ir vokiškais šautuvais apginkluotų Lietuvos kariuomenės karių bei Šaulių sąjungos narių grupė. Net sukilimo vadovas buvo ne vietinis lietuvininkas, nes tokių drąsuolių čia neatsirado, nors jie ir buvo kalbinami.
Sukilimo vadas buvo Lietuvos saugumo karininkas Jonas Budrys-Polovinskas. Sukilimo štabe buvo tik Lietuvos kariuomenės karininkai. Jonas Polovinskas palaikė ryšį su generaliniu štabu Kaune, kuris savo ruožtu informuodavo apie padėtį Klaipėdos krašte šalies ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską. O šio rankose buvo beveik visos sukilimo gijos.
Vietiniai lietuvininkai, išskyrus keletą tokių aktyvistų, kaip Erdmonas Simonaitis, nuvylė Kauno politikus, kurie tikėjosi rimtos paramos. Vos įžengus į kraštą perrengtiems lietuvių daliniams, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto nariai dingo kaip į vandenį ir atsirado tik po sėkmingo Klaipėdos užėmimo. Tačiau kalbėti apie tai atvirai tuo metu, kai Lenkija ir Prancūzija kaltino Lietuvą laužant tarptautines sutartis, nebuvo galima. Tad ir buvo paskleista legenda apie tai, jog šį sukilimą organizavo vietiniai lietuvininkai ir taip realizavo savo apsisprendimo teisę.
Tačiau lietuviai Klaipėdos kraštą užėmė karine jėga. Tai nebuvo jokia paslaptis Paryžiaus diplomatams, kurie nebuvo tokie naivūs, kokie šiandien yra vietiniai sukilimo mito propaguotojai.
Šis Lietuvos žingsnis buvo drąsus aktas, kuris užtikrino Klaipėdos krašto ir, svarbiausia, Klaipėdos miesto ir uosto valdymą. 1939 metų kovo 22 dieną Hitleris atėmė Klaipėdos kraštą. 1945 metais Stalinas vėl jį sugrąžino lietuviams, neabejodamas, jog tai - ne vokiška Rytų Prūsijos dalis, kuri virto Kaliningardo sritimi, bet lietuviškas kraštas. Jeigu ne 1923 metų žygis, tai būtų sunku surasti legitiminį pagrindą, kodėl Klaipėdos kraštas turi sudaryti atskirą vienetą, atskilusį nuo rytinės Rytų Prūsijos dalies. Tad galbūt Klaipėda būtų inkorporuota į Kaliningardo sritį, juo labiau kad čia beveik nebuvo civilių gyventojų. Ne veltui kai kurie agresyvūs Rusijos politikai kalba apie tai, kad Rusija turi teises į Klaipėdos kraštą kaip nukariautoja ir Vokietijos nugalėtoja. Politiškai 1923 metų žygis yra labai svarbus ir vertas įamžinimo.
Tačiau kaip įamžinti šį įvykį - čia jau kitas klausimas. Dabar Klaipėdoje susibūrusio organizacinio komiteto, kuruojančio paminklo šiam įvykiui atminti statybą, siekiai ir tikslai yra pagirtini, tačiau priemonės, kuriomis siekiama šio tikslo, yra abejotinos.
Prie Biržos tilto kyla 150 tonų monumentas, kurio estetinė išvaizda yra abejotina. Tegul jo autoriai yra ir garsūs menininkai, bet argi garsiems menininkams nepasitaiko sukurti blogų darbų?
Klaipėdoje turime garsaus architekto projektuotą aptakių formų "Neptūno" restoraną, kuris senamiestyje atrodo tarsi koks svetimkūnis. Autorius sukūrė pastatą, kontrastuojantį su griežtomis vokiško senamiesčio linijomis.
Dar vieno žinomo talentingo architekto ir dailininko nesėkmės pavyzdys yra "Žemaitijos" kino teatro pastatas su atsikišusiomis agresyviomis kolonomis.
Daugiatonis sukilimo paminėjimo monumentas gali kontrastuoti su kitoje gatvės pusėje stovinčiu simpatišku informaciniu stulpu, taip pat Biržos tiltu ir už upės esančiais senamiesčio pastatais. Tokia skulptūra tiktų naujiesiems rajonams, nes ten jau nieko nebesugadinsi.
Lietuvių skulptorius monumentalistus veikia senoji tradicija - tiek Donelaitis, tiek Herkus Mantas, tiek Mažvydas yra vienodai panašūs. Jokio netradicinio prasiveržimo, jokio modernizmo elementų. Jeigu jau Mažvydas - tai su knyga, jeigu jau Vytautas ar Herkus Mantas - tai su kardu. Viskas jau matyta.
Koks gražiausias paminklas Klaipėdoje? Taravos Anikė. Gražiausi statiniai - vokiečių laikais statyti namai, sandėliai, administraciniai pastatai, kaip antai - miesto paštas ir pan. O kodėl?
Turime ir turėjome netradicinių menininkų Klaipėdoje. Garsųjį senamiesčio katiną sunaikino vandalai, kai dar nebuvo superkamas spalvotasis metalas. Jūros šventės dailininko A. Klemencovo kinetinės skulptūros galėtų papuošti ne vieną miesto aikštę ir tai būtų nauja bei originalu Lietuvoje.
Originaliomis naujovėmis, o ne tradiciniais marmuriniais betoniniais monumentais Klaipėda galėtų išsiskirti iš kitų miestų.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder