Orios senatvės metai: tušti žodžiai ar realūs darbai?

Tačiau pradėsiu nuo dokumentų. Pirmoji, patvirtinta 2015 metų vasarį, yra nacionalinė mokslo programa „Sveikas senėjimas“. Nors ji nėra labai didelė, jos dėstymas užima tik 14 puslapių, tačiau mano dėmesį patraukė tikslų ir esamos situacijos keitimo į gera neatitikimas. Pirma yra pranešama, kad senyvi žmonės dažniau serga lėtinėmis ligomis, mažėja jų fizinis pajėgumas, atsiranda kognityvinių, klausos, regos, balso ir kitų sutrikimų. Tai lyg ir tiesa, tačiau iš to daroma neteisinga išvada apie būtinumą pagerinti ankstyvąją diagnostiką bei pritaikyti inovatyvius profilaktikos ir gydymo metodus.

Nė vienas profesionalas medikas nemato čia nieko bloga. O aš matau, jog čia slypi klaidinga nuostata, kad sveikata yra gydymas. Tik gydymas didina sveikatos lygį, o tai iš esmės yra bjauri sąmonės yda. Taip, gydymas buvo ir yra reikalingas, bet tik ligoniui. Sveikatos sistemos tikslas – siekti, kad tokių būtų kuo mažiau. Tai – strategija.

Nacionalinė mokslo programa „Sveikas senėjimas“ tokio tikslo nekelia. Joje sąmoningai ar nevalingai tvirtinama: „Nauji moksliniais tyrimais pagrįsti su senėjimu susijusių ligų gydymo, reabilitacijos ir ilgalaikės stebėsenos metodai, kurie sudarys prielaidas mažinti gyventojų sergamumą šiomis ligomis ir mirštamumą nuo jų, pagerins senyvų žmonių gyvenimo kokybę.“

Galiu pateikti dar keletą citatų, bet šioje programoje nėra suvokimo, kad sveikas yra ne išgydytas (nes jis visada liks ligotu), o nepatekęs pas gydytojus dėl jų nereikalingumo. Būtina siekti, kad normaliam žmogui su medikais tektų žaisti krepšinį ar futbolą, o ne ieškoti pagalbos.

Orios senatvės paiešką tęsiu Lietuvos sveikatos 2014-2025 metų programoje. Ten dar daugiau gražių žodžių, nes ji ir plačiau išdėstyta. Apie ją jau rašiau anksčiau. Pažymėsiu, kad viena iš svarbiausių vietų yra buvusios, t.y. 1998-2010 metų, programos įgyvendinimo nesėkmės. Paryškinsiu tik dvi: „18.4. pavėluota visuomenės sveikatos sektoriaus reforma neužtikrino visuomenės sveikatos specialistų lyderystės telkiant kitus sektorius ir žinybas bei piliečius aktyvesnei sveikatos gerinimo veiklai;“ ir „18.7. sveikos gyvensenos įpročių ugdymo priemonės, kurios veikia sveiko gyvenimo trukmę, buvo mažai efektyvios.“

Matau du dalykus, kurie ir naujoje programoje nėra siektini. Pirma, įtraukti pačius gyventojus į sveikatinimo veiklą ir padaryti juos veikėjais. Kol kas matau tik tarsi prievartą, norint užtikrinti gyventojų sveikumą. Antra, ankstesnėje programoje buvo keliami neteisingi tikslai, todėl išleisti pinigai nuėjo vėjais. O kaltų, kaip visuomet, nėra.  Iš to vėl seka visai nenorimos pasekmės: Lietuvos piliečiai gyvena veikt trumpiausiai Europoje ir žudosi beveik daugiausia pasaulyje. Visoje Europoje žmones sensta, po to miršta, o Lietuvoje išmiršta darbingo amžiaus piliečiai, o po to lieka statistika:

Gilinantis į įgyvendinimo rodiklius, nepavyko rasti nieko, kas būtų susieta su „oria senatve“. Vaikai yra, motinos yra, o senolių – ne. Taigi viena sako lozungai, kita – planai.

Dabar noriu pažiūrėti į Klaipėdos miesto sveikatos apsaugos programą. Siūlau pažiūrėti tik į mažą dalį. Ką siūloma padaryti?

Ir kas bus pasiekta? Cituoju: „Numatomas programos įgyvendinimo rezultatas:

Sveikatos priežiūros paslaugų spektro plėtra; kokybiškesnės sveikatos priežiūros paslaugos;

visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų sustiprinimas; didesnė visuomenės dalis vadovaujasi sveikos gyvensenos principais; sveikatos priežiūros įstaigų lėšų taupymas mažėjančio energijos suvartojimo sąskaita, racionalus resursų panaudojimas bei sumažintos patalpų eksploatacinės išlaidos; sveikatos statistikos rodiklių gerėjimas (mažėjantis gyventojų sergamumas, mirštamumas ir kt.)“. Šaltinis: Klaipėdos miesto savivaldybės Sveikatos apsaugos programos (Nr.13) aprašymas)

Nežinau, ar pagerės gyventojų sveikata, o štai statistika gali ir pagerėti. Tiesa, pagerinus gydymo įstaigų darbo ir priėmimo sąlygas, gyventojai netaps sveikesni. Juos tik lengviau bus galima gydyti. O kaip juos priversti būti sveikais – beveik nieko neplanuota.

Dabar prie pradinio klausimo – kas planuojama brandaus amžiaus klaipėdiečiams. Ogi nieko. Orūs tie metai ar nelabai, bus matyti pasibaigus lozungams. Gerai, kad organizuojamos sporto žaidynės ar senjorų šokių festivalis. Tai gražu, bet ar sveika? Gal geriau organizuoti pigios ir sveikos mitybos varžytuves, kasdienės mankštos festivalį? Gal mokyti brandaus amžiaus žmones neužsidaryti tarp keturių sienų, o būti aktyviais bendruomenės nariais? Gal tai padėtų būti ir oriems, ir sveikesniems?