Nuolankumo kvota Briuseliui - garantuota

Tuo metu, kai Europos Sąjungoje daugėja valstybių suverenumą ginančiųjų gretos, Lietuva į jos parlamentą išrinko tuos, kurių diduma nė neslepia prijaučiantys Europos federalizacijos kursui.

Lietuva ne tik neparėmė balsais filosofo Vytauto Radžvilo nacionalinės valstybės išsaugojimo idėjos, bet maža to - eliminavo ir dvi kadencijas šiai krypčiai atstovavusį parlamentarą, prezidentą Rolandą PAKSĄ.

- Gal mūsų liaudis iš tikrųjų tokia tamsi, jei Europos Parlamento rinkimuose, galima sakyti, nubalsavo prieš Lietuvą?

- Sakykite, ką norite, bet rinkėjai yra savotiškai teisūs, jie balsuoja pagal tai, kokią turi informaciją. Juk be „Respublikos leidinių“ grupės ir dar vieno kito leidinio, visa žiniasklaida yra globalistų rankose, ji nuo ryto iki vakaro muša jiems į smegenis, kad reikia taip, o ne kitaip galvoti ir balsuoti.

Nenoriu kritikuoti nei ko nors iš tų, kurie pateko į Europos Parlamentą, nei išrinktojo prezidento, - juos žmonės pasirinko. Kodėl jie pasirinko? Vienas nuklausė iš televizijos, kitas iš radijo, trečias...

O kad šie rinkimai į Europos Parlamentą išskirtiniai, jūs teisi, tik išskirtiniai jie kitu aspektu - jie buvo virtualūs. Vienoki įvaizdžiai vienuose socialiniuose tinkluose kovojo su kitais įvaizdžiais kituose socialiniuose tinkluose, vienos laidos televizijoje kovojo su kitomis laidomis, tik nebuvo matyti nei programų, nei žmonių, kurie galėtų jas vykdyti, - vien tik virtualaus pasaulio žaismas.

Panašiai kartais kavinėje gali stebėti romantišką pasimatymą su gėlėmis, žvakėmis, vyno taure, bet po kelių minučių jaunuoliai netikėtai nuneria akis į savo mobiliuosius ir ima bendrauti su kažkuo, ko prie to stalo nėra, - rinkimai Lietuvoje man paliko tokį įspūdį.

Kodėl Lietuvoje jie tokie yra? Aš vėl sakau: tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas. Vengrai kažkaip sugeba atsispirt, italai sugeba atsispirt, prancūzai irgi sugeba atsispirt. Lietuvoje, pasirodo, ne.

- Valdžioje pakankamai žmonių, kurie atstovauja Europos Sąjungai Lietuvoje, o kas, jūsų manymu, pagal šių metų rinkimų rezultatus galėtų atstovauti būtent Lietuvos nacionaliniams interesams ES?

- Atvirai sakant, paskutinę kadenciją dažnai apimdavo jausmai, verčiantys susimąstyti apie europarlamentaro veiklos prasmę.

Galėčiau suskaičiuoti daug žmonių, kurių motyvacija ir tikslas yra vien tapti ir būti EP nariu, tačiau jeigu tavo motyvacija yra kita, jeigu narystė tau yra tik priemonė veikti, tai nenoromis imi egzaminuoti save, ką tu gali ir ką pasiseka nudirbti.

Nenoriu pasirodyti esąs išskirtinis, tačiau pirmais pirmos kadencijos metais atrodė: mes nuvažiuosime į Briuselį ir bematant Lietuva Europoje suskambės, bematant jos klausimas atsidurs pirmoje vietoje, ir norimi tikslai bus pasiekiami ranka. Deja, nejučiomis prabėgo penkeri metai ir per antrą kadenciją jau pradedi matyti, kad EP procesai yra užkelti ant federalizacijos bėgių - kad ir kaip bandytum juos pakreipti, tie bėgiai kaip krypo federalizmo link, taip kapitaliai ir važiuoja, nepriklausomai nuo tavo pastangų.

Na, taip, aš buvau ir pirmą kadenciją Naidželo (Nigel Farage) frakcijos narys, jo pavaduotojas, ir antrą kadenciją ir visada pasisakydavau už sveiką nacionalinę politiką bei nacionalinių valstybių sąjungą, prieš federalizaciją, prieš tarnystę globalistams, sorošistams, - tiems žmonėms, kurie varto milijardus ir kuriems politika yra tik instrumentas vartyt tuos milijardus (žinau šimtus atvejų, kaip politikai tampa marionetėmis ir būna tampomi už virvučių), na, taip, ir pagal EP statistiką, mano darbo įvertinimas - trečioji pozicija tarp Lietuvos parlamentarų, ko Lietuvoje turbūt nelabai kas yra girdėjęs, o kas iš to?

- Vis dėlto vilties dar būta, jei kandidatavote į Europos Parlamentą trečiąsyk?

- Mane dar „kabino“ tai, kad Europoje, kaip reakcija į globalizmą, kaip reakcija į Briuselio tariamą neklystamumą, kyla vis daugiau nacionalinių judėjimų - nuo Vengrijos iki Didžiosios Britanijos ar Prancūzijos.

Man atrodė, kad dar yra prasmė ten būti, nes šioje kadencijoje, tikėjau, pasisakančių už nacionalines vertybes bus žymiai daugiau. Nacionalinių balsų padaugėjo, tai tiesa, bet ne tiek, kad jie galėtų turėti sprendžiamąją galią ir jų atžvilgiu jau pasitelkiamas išbandytas principas „skaldyk ir valdyk“.

Beje, tas pats vyksta ir Lietuvoje. Kaip manote, kodėl ideologiškai artimi V.Radžvilo komitetas ir mano judėjimas netapo viena jėga bent jau per rinkimus?

- Matyt, nė vienas nerodėte iniciatyvos?

- Buvo daroma viskas, kad tai neįvyktų. Dėjau didžiules pastangas per viena, kita, trečia, bandžiau jungti tuos žmones, tačiau nesulaukiau jokio atgarsio. Aš suprantu, kad tiek ir tiek yra prikalbėta apie mane, kad žmogui sunku įsivaizduoti, jog esu kitoks.

- Vis dar nepasirengęs atsakyti į klausimą apie savo ateitį?

- Be abejo, dar nepasiruošęs pasakyti, ką veiksiu. Žinau, ką mėgstu, žinau, ką noriu daryt. Lietuvos aviacijos šimtmečio garbei mūsų akrobatinio skrydžio grupė ANBO aplankėme visus Lietuvos aerodromus ir kiekviename jų surengėme po gerą šou, demonstruodami aukšto lygio akrobatiką.

Per pusantro mėnesio surengėme gal 25 pasirodymus, kurie surinkdavo daugybę žmonių; aš mačiau jų nuoširdžias šypsenas, nuoširdų susižavėjimą, nuoširdų rankos paspaudimą, norą nusifotografuoti...

Man patinka nuoširdumas, kuris seniai nunykęs tarp politikų. Kartais net sunku įsivaizduoti, kad žmonės gali būti taip susvetimėję.

Tipiškas pavyzdys iš Europos Parlamento: vienas parlamentaras, kviesdamas palaikyti jo kandidatūrą į EP pirmininko postą, išsiuntinėjo agitaciją elektroniniu paštu visiems kolegoms, tarp jų, ir man, prieš tai nė žodeliu neužsiminęs, nors dvejus su puse metų sėdėjo greta manęs, dešinėje. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad EP yra kažkokia kvaziinstitucija, bet lemiamą reikšmę priimant sprendimus ir balsuojant turi tos frakcijos, kurios palaiko savo vyriausybių globalistinius interesus.

Ir į tas frakcijas patekusių mūsų delegatų rankos savaime pakils, kai reikės balsuoti už LGBT teises ar už ES armijos kūrimą, ar už didesnes lėšas Briuselio biurokratų algoms ir t.t., nes jeigu tu anose frakcijose nepakelsi rankos, paprasčiausiai tave nustums į eilės galą ir daugeliu atvejų ignoruos.

- Ir europarlamentaras R.Paksas elgdavosi taip pat?

- Mano buvusi frakcija vadinasi Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europos frakcija ir ji buvo unikali frakcija, - joje nebūdavo privalomo balsavimo.

Ir po tavo kritiškos kalbos (aš dažnai gaudavau tokią progą, kartais net frakcijos vardu), pasisakantis EP narys paprastai imdavo lieti ditirambus Europos Parlamentui, europinėms vertybėms - demokratijai, solidarumui ir t.t.

Mane net purto nuo europinių vertybių: negi amerikinės vertybės yra kitokios, australiškos - kitokios? Negi europinės kažkokios išskirtinės? Na, o kai tu, sakykime, pareiški, kad „ne mes įsivedėme eurą, jūs mums įvedėte eurą“, pamatytumėt, kaip trypia kojomis, švilpia, kaukia nepatenkinti.

Ž.K.Junkeris du kartus prieš mano kalbą demonstratyviai atsistojo ir išėjo iš salės. Kad EP su tavimi sveikintųsi, kad gerbtų ir vadai, ir komisarai, ir tarybos nariai, reikia visados girti Europos Parlamentą, girti Europos biurokratiją, girti tą „teisingą“ Europą, ir jos europines vertybes.

Dieve mano, nesu matęs šlykštesnio spektaklio, kuris buvo surengtas norint pateisinti Angelos Merkel nesąmonę, kai ji pabėgėliams pasakė, kad jie Europoje laukiami. Kada tas srautas eržilų pasileido per Europą, naikindamas, plėšdamas savo kelyje, tinginiaudamas, veždamas ginklus, narkotikus ir pan., į Parlamentą buvo atvežtos dvi išsekusios penkiolikos šešiolikos metų merginos iš musulmoniškų kraštų.

Nelaisvėje jos buvo prievartaujamos, o pastatytos tribūnoje beveik alpo iš nuoilsio ar situacijos neįprastumo, kai M.Šulcas, į jas rodydamas, paklausė: „Negi jūs norite jas ir daugelį kitų pabėgėlių palikti nelaimėje?“ Įdomu, kur tos mergaitės yra šiandien? Jos buvo reikalingos tam, kad sukeltų pigų jausmą ir padėtų padaryti reikiamą sprendimą... Na, paskutinis pavyzdys yra Notrdamo katedra.

Parlamento posėdyje beveik nebuvo politiko, kuris entuziastingai nesakytų: mes esame kartu su Prancūzija, mes kartu su katalikais, mes sponsoriausime, mes būtinai atstatysime šią katalikų šventovę.

Tuose pažaduose paskendo klausimas, o kodėl jinai užsidegė, o kodėl taip vangiai ji buvo gesinama? Vienas lietuvių žurnalistas gerai pastebėjo, kad užsidegus medinei bažnytėlei Lietuvoje, ugnies tramdyti lėkė keturios gaisrinės, o Paryžiuje viso labo - tik dvi.

Kai buvo kuriama ES Konstitucija, Europos vadai važiavo pas popiežių melsdami jos ir ES palaikymo, ir kai Bažnyčia tai padarė, jai nebeliko vietos ES.

- Matyt, nuo šiol būsite dar didesnis euroskeptikas?

- Aš šimtu procentų pasisakau už tai, kad Lietuvai naudinga būti Europos Sąjungoje, bet ne tokioje.

Tokioje būnant, mūsų nebeliks. Tai ta pati komunistinė ideologija - atitraukti žmogų nuo sodybos, suvaryti į gyvenvietes, atitraukti nuo žemės, iš Pietų kelti į Rytus, iš Rytų į Vakarus, iš Vakarų į Šiaurę, - sumaišyti, suvelti tautas, kad neliktų nei tavo praeities, nei tavo šaknų, nei tautinės tapatybės ir tu taptum labai lengvai valdomas.

Dabar tas pat vyksta ES. Tokia politika negali ilgai tęstis, - ji provokuoja socialinį sprogimą. Sakykim, dėl „geltonųjų liemenių“ maišto Prancūzijoje esama įvairiausių nuomonių, kad protestuojant esama visko - ir laužoma, ir deginama, ir vagiama, bet kodėl?

Ogi todėl, kad tas žmogus, kuris gyvena Prancūzijoje visą gyvenimą, sakykim, smulkus buržua ar vidutinės klasės darbuotojas, mato, kad valstybė jo ir pabėgėlio atžvilgiu elgiasi skirtingai: atvežtu ar atvažiavusiu migrantu rūpinasi, jį mokina, gydo, skiria išmokas, nors jis nieko nedirba, o tas prancūzas, kuris visą gyvenimą dirbo, savo valstybėje tampa antrarūšis ir jo pajamos tampa mažesnės - štai dėl ko ir kilo socialiniai neramumai.

- Jūs nelinkęs vertinti savo nesėkmės Lietuvos nesėkmės fone?

- Aš to nevadinu nesėkme. Dvidešimt dvejus metus būdamas politikoje įpratau daug ką vertinti savaip. Antrą dieną po rinkimų atėjo politika menkai besidomįs sūnus, apkabino ir pasakė: „Sveikinu, galų gale galėsi leisti sau gyventi taip, kaip nori...“

- Manote, pavyks?

- (Po pauzės.) Gudrus čia klausimas... Šiandien neturiu atsakymo, ar pavyks. Nežinau, gyvenimas parodys. Ieškoti gyvenimo prasmės niekuomet nevėlu.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder