Neperpasakosiu Klaipėdos miestui numatytų augimo planų. Jie gražūs, nors juose trūksta vieno mažmožio. Patrauklumo. Perskaičiau visą projektą gražiu pavadinimu „Klaipėdos konkurencingumo didinimo ir ekonominio proveržio galimybių studija“, peržiūrėjau daug schemų ir diagramų. Lyg viskas gražu. Tačiau keliami tikslai ir siūlomos priemonės prasilenkia.
Pradėti reikia nuo to, kad nepripažįstama, jog Klaipėdos miestas yra Lietuvos ir pasaulio sudėtinis elementas, o tai reiškia, kad yra bendri dalykai, kurių išvengti neįmanoma. Pirma, senųjų pramoninių gamybų mažėjimas yra išvystytų valstybių bruožas.
Antra, beveik automatiškai mažėjo ar nyko žuvies apdirbimas ir laivų statyba. Tai nepriklausė nuo miesto vadovų ir gyventojų valios ar pastangų. Tą patį galime sakyti ir apie statybas, žemės ūkio struktūros kaitą ir taip toliau.
Trečia, būtina į tai atsižvelgti kalbant apie ateitį: kokie pagrindiniai raidos procesai tikėtini artimiausius kelis dešimtmečius? Jei nežinome, greičiausiai nuklysime nuošalėn, beprasmiškai eikvosime savo pastangas ir laiką. Todėl reikia susitelkti į tuos dalykus, kurie neprieštarauja pasaulinės bei valstybinės raidos kryptims ir orientuoti savus resursus bei pastangas į tai, ką galima ir būtina diegti ar auginti.
Tikrasis miesto patrauklumas - dėmesys žmogui. Jei mieste esantys gyventojai ir jų valdžia rūpinasi žmonėmis, tai greičiausiai jie taps draugais ir naujai atvykusiems. Tai tiesiog gali parodyti mažinant geležinkelio keliamą triukšmą šalia gyvenamų namų, prie kiemo esančio uosto taršą, didinant vaikų darželių kiekį pagal miestiečių poreikius, vystant mieste kultūrą ir sudarant galimybes įsigyti norimą specialybę ar pakelti turimą kvalifikaciją neišvykstant kitur.
Ne mažiau svarbios yra pramogų bei sveikatinimo sritys. Gerai, kad Klaipėda turi „gabalą“ pajūrio. Bet ar visur ir visuomet galima normaliai praleisti dieną ar pusdienį su šeima ir draugais ne vien tik gulinėjant kopose ar ant kranto? Ką daryti tuomet, kai baigiasi vasara? Nors veik visos mokyklos turi stadionus, bet jie labai mažai naudojami. Profesionalūs sportininkai mieste lyg ir gerai, bet sportuojančių gyventojų dalis gerame mieste turi būti didelė. Paradoksas: beveik visi vaikai sportuoja, tik nedaug to nedaro. Tačiau kai jie suauga ir pradeda savarankišką veiklą, mieste beliek tik 5-7 proc. O sportas (neprofesionalus) yra pigiau už gydymo sistemą su etatais, technologijomis ir vaistais. Gerai, kad bando „atsigriebti“ senoliai, bet dažniausiai būna per vėlu. Aišku, kad sąlygos sportuoti vyresniems turėtų būti jų sveikatos sistemos pamatu, pagrindu.
Sakoma, kad kritikuoti lengva. Nemanau. Žinant, kritikuoti kartais sunkiau, nei padaryti pačiam. Pasaulyje atliktas ne vienas rimtas tyrimas, kurie bando matuoti miesto ar valstybės patrauklumą. Vieną tokį, gana naują, perskaičiau. Svarbu ne tiek rezultatas, kiek metodika. Svarbu išsiaiškinti tai, kas vadinama patrauklumu. Pagrindinis šiuo metu naudojamas terminas yra gyvenimo kokybė („Eurofound (2017), European Quality of Life Survey 2016: Quality of life, quality of public services, and quality of society, Publications Office of the European Union, Luxembourg“). Nesiimsiu pasakoti viso darbo, bet kai kurie motyvai yra pamokantys. Sakykime, vienas iš ryškiausių gyvenimo kokybės kriterijų - gerėjanti gyventojų sveikata. Kitas ne mažiau svarbus bruožas – augantis optimizmas. Noriu parodyti visiems, planuojantiems ir politikuojantiems, kad kokia bebūtų „infrastruktūra“, svarbiausias dalykas mieste yra žmogus - gyvas ir reikalaujantis. Vadinasi, nematant gyvų žmonių besikeičiančių ir beaugančių poreikių, neverta kalbėti apie investicijas, ekonominę raidą ir panašiai.
Esminis kriterijus - miestiečio jausena ir savivoka. Ar norės žmonės, gyvenantys ir atvažiuojantys į šią vietą, būti klaipėdiečiais? Ar jiems patiks aplinka? Aišku, neįmanoma visko suplanuoti ar suprojektuoti. Bet kryptį suvokti reikia. Priemonė negali būti tikslu, tą sakė dar Imanuelis Kantas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą