Dar mūsų senolių išprotauta patarlė moko, nors ir neblogai gyvenančius, bet nuolat viskuo nepatenkintus niurzgalius "nevyti Dievo į medį, nes įvijus gali būti sunku jį iš ten išprašyti".
O kad ši liaudies išmintis nėra praradusi aktualumo net ir mūsų dienomis, galima buvo akivaizdžiai įsitikinti atėjus į gegužės devintosios minėjimą karių kapinėse.
Ši diena visoje Europoje švenčiama kaip atgimusios, demokratinės, vieningos Europos diena.
Šių eilučių autorių, ir ne tik jį, bet ir kiekvieną blaiviai mąstantį pilietį, ne tik nustebino, bet ir giliai nuliūdino kai kurių kalbėtojų neargumentuoti kaltinimai ir neslepiami tulžingo pykčio protrūkiai tos valstybės, kurią jie pasirinko laisva valia, bei jos vadovų, kurių rinkime ir jie dalyvavo, atžvilgiu.
Kad gyvename dar ne taip gerai, turime "dėkavoti" Stalinui, "priglaudusiam" mus ilgiems dešimtmečiams. Nors buvo galima ir kita tautos vystymosi galimybė. Bet dėl to reikėjo, kad šalį dar keturiasdešimtųjų birželį okupavusi Sovietų sąjunga, po karo būtų atsisakiusi tolesnės okupacijos. Tuomet mes, kaip ir kitos Vakarų Europos valstybės, su Maršalo plano pagalba būtume pasiekę tokį išsivystymo lygį kaip ir tos Europos šalys, nepatekusios į sovietinės okupacijos zoną.
Tarybiniai okupantai be gailesčio trėmė ir naikino darbščiausius kaimo ir miesto žmones, o palūžusius ir praradusius bet kokią viltį pavertė klusniomis marionetėmis. Tik dėl to, suprantama, mažiausiai kalti eiliniai, kuriuos dabar bandoma sukiršinti ir supriešinti. Nežiūrint į tai, kad mūsų šalyje yra sukurtos maksimaliai vienodos sąlygos visų tautybių žmonėms mokytis, dirbti, turėti savo verslą, dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktiems į visų lygių valstybės valdymo institucijas, vis dar kurpiamas "nuskriaustųjų" mitas.
O tų mitų organizatorius ir įkvėpėjus akivaizdžiai visiems parodo 2002 04 24 "Nezavisimaja gazeta" publikacija. Rusijos-Baltijos centro Sociologijos instituto RAV direktorius R. Simonianas straipsnyje "Mitai ir pažadai" rašo, kad "rusofobija ir agresyvusis nacionalizmas Baltijos respublikose neretai maitinamas... rusų pinigais".
Nuvainikuodamas taip išpūstą rusų kalbos mitą, R. Simonianas rašo, kad "Per dešimtmetį Rusijoje apie Baltijos šalis susikūrė ištisa mitų gausybė. Štai, pavyzdžiui, rusų kalbos padėtis NVS šalyse šių metų pradžiai: Turkmėnijoje bebuvo likę tik apie 23 proc. mokyklų rusų kalba, Moldovoje - vos 35 proc., o štai Latvijoje buvo išsaugota net 80 proc. mokyklų, kuriose dėstoma rusų kalba. O miestuose jų tiek, kiek ir latvių kalba dėstoma (vien tik Rygoje rusakalbių mokyklų per 130). Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvą bei Estiją...
O migracija? Pastarųjų šešerių metų bėgyje iš Baltijos šalių į Rusiją praktiškai nebuvo jokios migracijos, o tuo tarpu iš NVS šalių rusai tiesiog bėga. Vien iš Kazachstano per tą laikotarpį išvyko per 2 mln. rusų."
Baigdamas straipsnio autorius pažymi, kad tarp 7,5 mln. trijų Baltijos respublikų gyventojų yra 1,5 mln. rusų. Rusų bendruomenė Baltijos šalyse išsiskiria iš NVS šalių tuo, kad valdo galingą ekonominį potencialą.
Tai kuo, gerbiamieji, tikėsime, ar jedinstveninkų svaičiojimais, ar rimto mokslininko pateiktais faktais ir skaičiais?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą