Nervai, nervai, nervai

Nervai, nervai, nervai

Apie ligas žino visi. Geriau ar blogiau, bet visi. Tačiau kas tas yra, tenka aiškinti ir aiškintis. Yra vadovėliai, yra žinynai, nors įprastai žmonės mano, kad patys jau viską žino. Galiu pasakyti, kad taip nėra. Yra aiškios ligos, bet yra ir paribinės situacijos. Čia tarsi minų lauke: daug kas neaišku. Kaip ryškų pavyzdį galiu nurodyti svorio perteklių -  tai ligos simptomas. Nei viduramžiais, nei naujaisiais laikais niekas nemanė, jog tai negerai. Greičiau net priešingai - žmogaus apkūnumas vertintas kaip turtingumo požymis.

Anksčiau žmonės statistiškai gyveno trumpiau. Pavieniai asmenys sulaukdavo ir šimto metų. Tačiau bloga higiena ir sanitarija naikino ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius, ypač neturtingus. Sakykim, viduramžių pilyse Lietuvoje buvo savotiški tualetai, o iki šiol kaime galima rasti lauko „tupyklą“. Sveikatos tai neprideda. Bet kai aišku, jog gyvenimo trukmė ilgėja, tenka pastebėti, kad auga ir mūsų ligų kiekis. Lyg ir natūralu: ilgiau gyveni, daugiau sergi. O ir ligos gerokai kinta – kai kurios išnyko (skiepų įtaka), kai kurios, anksčiau mažai žinomos, pasirodė ir tapo masinėmis.

Susirgimų grupė, kuri ateityje gali būti didžiausia, yra psichikos arba nervų sistemos ligos. Nors literatų dėmesio joms niekuomet netrūko, jos pradėtos suprasti ir gydyti labai neseniai.

Kitaip sakant, šios ligos dar nėra traktuojamos kaip susirgimai. Trūksta supratimo, kas tai yra. Posakis: “ Tu durnas, eik gydykis“ yra to atspindys. Kvailumas  - ne liga, o amžiaus trūkumas. Psichikos ligos - visai kitokios. Tiesa, kaip ir daug kur, nubrėžti aiškią ribą tarp ligos ir lengvo negalavimo ganėtinai sunku, todėl bandykime suvokti, ko bijo žmonės.

Manoma, kad psichikos ligos dar nėra įsigalėjusios mūsų visuomenėje. Aš linkęs tuo abejoti. Stresas, nerimas, akla baimė, vidutinio amžiaus krizė ir kiti panašūs veiksniai suvokiami kaip pagalbos ar paramos reikalaujančios būsenos. Gal psichologo, gal psichiatro. Tiesa, pastarųjų bijoma kaip tik dėl „tradicijų“. Sovietų Sąjungos laikais psichiatrija buvo naudojama kaip politikos priemonė, kaip valstybinės netvarkos kritikų likvidavimo būdas. O tai įaugo į žmonių sąmonę.

Bene rimčiausia psichikos susirgimų atmetimo priežastis yra baimė, kaip pastebėjo mano draugas psichiatras. Nežinau, ar jis teisus, bet hipotezė įdomi ir natūrali. Kaip pastebi kiti specialistai, šis jausmas yra būdingas kiekvienam, t.y., jis yra esminis. Baimė yra bazinė kiekvieno žmogaus emocija, turinti labai svarbią apsauginę funkciją. Baimė apsaugo mus nuo galimų pavojų, o atsinešame ją į pasaulį su pirmuoju oro gurkšniu.“ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-11-29-psichologas-paziurekite-i-savo-baime-kaip-i-vidini-signala-apie-galima-gresme/173101

Nesiimsiu neigti išsakytos minties, bet atrodo, jog būti panašiu į ligonį žmogui džiaugsmo nesukelia, nebent vaikui. Mažieji ar paaugliai dar gali „išsidirbinėti“, bet suaugę stengiasi to vengti. Aišku, kai vaikai bijo, reikia juos mokyti ir drąsinti. Vienas psichologas tvirtina: „Pirmiausia nemokykime vaiko naujų baimių, tada nereikės jų nugalėti. Nugalėti reikia tas baimes, kurios nepagrįstai riboja vaiko galimybę džiaugtis ir tyrinėti pasaulį. Nėra kito būdo padėti vaikui nugalėti baimę, kaip ištarti padrąsinantį žodį (daug kartų) ir paduoti ranką, kai jam to reikia. Klaidinga manyti, kad verta vaiką šiurkščiai mokyti nugalėti baimes (jei bijo plaukti, įmesti į vandenį, jei bijo viešai kalbėti – gėdinti ir pan.). Visur reikia jausti, kiek galima „paspausti“ ir kur reikia sustoti, duoti vaikui erdvės nurimti. Labai svarbu girdėti patį vaiką ir nenusiminti, kad vaikui nepavyko nugalėti baimės iš pirmo karto“.

Keista, bet ir su psichinėmis ligomis yra panašiai. Tenka visuomenei (t.y., visiems) rodyti, kad tokios ligos yra „normalios“. Jos ne tik gali būti gydomos, bet ir yra išgydomos. Dabar žmonės dažniau miršta nuo vėžio. Specialistai ne kartą tvirtino, jog šios srities ligos taps vis svarbesnėmis, nes kitos taps lengviau išgydomos.

Kol kas į ambulatoriją ar panašią gydymo įstaigą einame su gripu ar danties skausmu. Tačiau artėja laikas, kai pasikalbėti su psichologu ar net psichiatru nebus pavojinga likti nesuprastam. Dabar ėjimas pas tokio profilio specialistus sukelia ne tik nuostabą, bet ir abejones apie žmogelio sugebėjimą bendrauti ar atsakyti už savo poelgius.

Reikia žinoti, jog naudotis gydytojo paslaugomis irgi reikia mokėti. Nepasiruošęs žmogus neprileidžiamas prie mašinos vairo. Pradžioje jis turi pasimokyti.

Mes irgi ne visi mokame gauti iš gydymo tai, ko mums reikia, o ne tai, ką siūlo. Biuletenis gerai, bet sveikata geriau.

Vytautas Valevičius

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder