Nėra pinigų - lauk iš darbo!

Teisėsaugos pareigūnai, muitininkai negauna algų, paskutiniais žodžiais į šuns dienas deda "Kubilių ir jo šoblą“. Vyriausybės atstovai tuo tarpu kažkelintąsyk skelbia karą kontrabandai, karštligiškai ieškodami 5 mln. Lt vertų galimybių skatinti šiame kare labiausiai pasižymėjusius. Fantasmagorija. Kumelės užpakaliui aišku, jog algos negaunantis muitininkas verčiamas ne kontrabandininkus gaudyti, o stovėti savo poste su ištiesta ranka. Kad tas, kurį teoriškai muitininkas turėtų sugriebti už rankos, susimylėtų ir į ištiestą delną krestelėtų pluoštelį litų ar eurų. Pragyvenimui.

Gerai tvarkomoje privačioje bendrovėje darbuotojus metų pabaigoje be pinigų palikęs finansų direktorius, ko gero, eitų lauk. Savo noru ar išspirtas. Kaip nesugebėjęs susitvarkyti su savo pareigom. Nors privačiame versle, visą ūkį linguojant krizės sinusoidėms, nuo finansų žlugimo niekas neapsaugotas. Todėl prakeiksmų "šitos valstybės“ adresu kakofinijoje kyla tarsi ir kvailas klausimas. Kaip galėjo nutikti, kad Finansų ministerijai pranešant apie iš esmės vykdomą šalies biudžeto pajamų planą (na, bent jau nėra staigaus dešimties procentų kritimo!), muitininkai nebegauna algų?

Nenustebčiau sužinojęs, kad tikroji tokios betvarkės priežastis labai banali. Geriausiu atveju praėjusiųjų metų pabaigoje, blogiausiu – šių metų pradžioje visi už finansus atsakingi biudžetinių organizacijų pareigūnai žinojo paskirtų asignavimų dydį, tose institucijose dirbančių žmonių skaičių ir... nieko nedarė. Nesiėmė laužyti galvos dėl tokių niekų kaip sąnaudų karpymas, etatų mažinimas, veiklos optimizavimas, reorganizavimas. Įtariu, jog matydami, kad lėšų ligtol įprastam gyvenimui neužteks, vylėsi vienos tikimybės iš dviejų. Kad valstybės finansai šiemet galutinai žlugs – tada visuotinio chaoso aplinkoje niekas neims ieškoti neveiklumo prielaidų, nes vietoje biudžeto bus skylė visiems be išimties.

Antroji tikimybė man atrodo dar labiau įtikinama, nes dar vasarą pats savo ausimis girdėjau premjerą Andrių Kubilių ir Finansų ministrę Ingridą Šimonytę teigiant, esą biudžeto planą iš esmės pavyks įgyvendinti. Gal net papildomai nesiskolinant užsienyje. Bet ir tokia perspektyva, manding, neprivertė nepersitvarkiusių biudžetinių organizacijų finansininkų rašyti atsistatydinimo pareiškimų. Jie tikėjosi, kad sąmoningai paliktas skyles, pvz., muitinės biudžete, pavyks užkimšti lėšomis, kurias kaip nors pavyks "pramušti“ iš rezervinių ar kurių nors kitų fondų. Blogiausiu atveju garsiai trimituoti, esą muitininkai "tuoj, tuoj liksią be algų“. O "Kubilius su savo šobla“ niekur nesidėsiąs. Tegul paišo pinigus kad ir iš dangaus, jeigu nenori socialinio sprogimo beigi jūros streikiuojančių policininkų, muitininkų prie Vinco Kudirkos paminklo sostinėje.

Kitaip tariant, paradigma, kuri tarsi ir savaime suprantama privačiame versle, nebūtinai gali būti aiški valstybės tarnyboje. Dar daugiau, toks finansų tvarkymo būdas dažnai atmetamas iš principo. O jeigu išsireiškus visų aiškiausiai, tai protingiausias sprendimas, kurį dabar gali pasirinkti Vyriausybė, tai atlikti tarnybinius patikrinimus tose metų pabaigoje be pinigų likusiose institucijose, nustatyti betvarkės priežastis. O betvarkės kaltininkus nuo finansų vadovų, departamentų direktorių ir, jeigu reikia, aukštesnius – atleisti iš darbo. Nes krizės smegenyse negali išspręsti jokia planuojama valstybės valdymo reforma.

Tiesą sakant, parašiau priešpaskutinį sakinį pats nelabai juo tikėdamas. Pirmiausiai dėl to, kad jis apie labai aukštus viešojo sektoriaus tarnautojus. Kaip tik šią savaitę vienoje iš biudžeto finansuojamoje įstaigoje vadomas man pasakojo, kaip sunkiai pavyko iš darbo atleisti naktinę darbuotojų pamainą išvežiojančius vairuotojus. Vairuotojų išlaikymas, algos, „naktiniai“ priedai, automobiliai, kuras, amortizacijos išlaidos ir itin žemas problemos sprendimo efektyvumas tai įstaigai kainavo 14 tūkst. Lt per mėnesį. Nutarus nusipirkti naktinio išvežiojimo paslaugą iš privačios kompanijos, sąnaudos sumažėjo iki 4000 Lt. Užtat tą vadovą dabar tarkuoja profsąjungos bei vidurinioji administracijos dalis, kuri ligi tol aiškino, jog pinigų sutaupyti ir problemos išspręsti tiesiog "Neįmanoma!”

Du metus žiniasklaidoje skambančią kritiką dėl to, kad sunkmečiu pernelyg vangiai mažėja valdiškose institucijose įsitaisiusių negarbingų dykaduonių skaičius (garbingi finansininkai pinigų pristigusiose institucijose atsistatydintų savo noru arba dėl savo nesugebėjimo, arba dėl neįveikiamų išorinių priežasčių), valstybės vadovai paprastai atremia, esą valstybės valdininkų išlaikymas tesiekia 3 proc. biudžeto išlaidų. Aritmetiškai – visa tai tiesa. Tačiau neišmatuojamai didesnę psichologinę žalą visuomenei kelia šios problemos skelidžiamas neigiamas signalas, simbolis, vektorius. Jie rodo, kad privilegijuotos kastos – valstybės valdininkų - galvose krizės refleksai net neprasidėjo.

Šia prasme premjero norai atpratinti valstybės tarnautojus nuo "penkių puodelių kavos per dieną“ atrodo apgailėtinai. Kaip ir kiekviena iliuzija.