Nepriklausomybės šimtmečiui - šimtas ąžuolų!

Nepriklausomybės šimtmečiui - šimtas ąžuolų!

Likimas susiklostė taip, kad per savo gyvenimą patyriau trijų, kaip ankščiau sakydavo, ekonominių formacijų tvarką, kartu ir netvarką: sovietinę, amerikietiškąją ir lietuviškąją.

Tačiau šių mano pastabų tikslas nėra palyginti jų privalomus ir trūkumus.

Paprastai kalbant noriu tik nusistebėti kai kuriais procesais jau kuris laikas kaitinančiais visuomenės protus, keliančiais bereikalingą erzelį, skaldančiais visuomenę.

Galvoje turiu įvairių įvykių, valstybei reikšmingų datų, ar nusipelniusių jai asmenų pagerbimą ir įamžinimą.

Negaliu atsistebėti, kad mūsų valstybės sostinėje Vilniuje niekaip nesiseka pastatyti paminklo valstybės patriarchui Jonui Basanavičiui, tinkamai pagerbti Laisvės kovų dalyvius, tiesiogine to žodžio prasme pjaunamasi dėl visko, visur ir visada.

Tik neaišku kam viso to reikia ir kam nuo to geriau?

Tikrai nemanau, kaip, kad madinga nūnai teigti, kad tai „Kremliaus ranka“, nes akivaizdu jog priežastys yra pačių mūsų negebėjime susikalbėti, išgirsti ką sako kiti, suvokti, kad nuomonių, požiūrių, įsitikinimų skirtumai yra didžiausias mūsų turtas turintis sudaryti sąlygas priimti geriausius sprendimus, o ne juos blokuoti.

Kodėl taip yra? Akivaizdu, kad svarbų vaidmenį čia vaidina ambicijos. Gerai jei jos pamatuotos, pagristos žiniomis, patirtimi, nėra keršto ar sąskaitų suvedinėjimo įrankis.

Iš čia ir antra priežastis – Lietuvoje nebeliko autoritetų galinčių sutaikyti kovojančias puses, tarti lemiamą žodį.

Atvirkščiai, jei ir kreipiamasi į kokias tai labai aukštas pareigas užimantį veikėją, tai tas dar daugiau viską suvelia, vaizdžiai tariant, dar daugiau žibalo pripila į ugnį.

Ir paskutinis, mano galva, dalykas – visiškas bendruomenių balso ir jų teisių ignoravimas. Daug metų teko gyventi JAV.


Artūras Žalys

Ten taip pat kyla daug ginčų ir diskusijų įgyvendinant visokius socialiai daugiau ar mažiau reikšmingus projektus, tačiau man neteko girdėti, kad ten kas nors neatsižvelgtų į bendruomenės nuomonę.

Lietuvoje, gi, viskas priešingai. Štai yra aikštė kurioje valdžia visuomenei prašant, leidžia statyti paminklą (Lukiškių aikštės atveju, paminklą Laisvės kovų įamžinimui).

Laisvės kovotojai reikalauja, kad tai būtų karys ant žirgo, nes jiems tai buvo simbolis kurį jie nešė per visas negandas, duso miško bunkerių tvaike, perėjo „gulagų“ siaubą.

Tai ne! Statysime bunkerį ir mums nusispjauti į visus jūsų žirgus ir Laisvės kovas. Sutikite, kad negražu ir negerai kai tie kuriems tas paminklas statomas gulasi kryžiumi kad tik to bunkerio nebūtų, o kažkas, kažkur, bala žino dėl ko – statysime ir viskas!

Tikrai neteko girdėti, kad kur nors JAV būtų pastatytas paminklas ar memorialas taip nesiskaitant su, tarkime, karo veteranų nuomone. Tie Lukiškių aikštės ir Basanavičiaus atvejai yra tipiški pavyzdžiai kur susikerta visos trys mano aukščiau paminėtos priežastys: nepamatuotos ambicijos, autoriteto nebuvimas ir bendruomenės ignoravimas.

Tačiau yra ir gerų, net puikių pavyzdžių kada susibūrę, kad ir negausios bendruomenės, padaro didelius darbus.

Štai per Žolines Agluonėnų gyvenvietėje, visiškai šalia Klaipėdos, buvo atidarytas labai paprastas, bet didžiai prasmingas paminklas Lietuvos valstybės 100 metų nepriklausomybės atkūrimui įamžinti.

Idėja kilo tada Agluonėnuose dar gyvenančiam verslininkui ir landšaftininkui Jonui Čepui.

Valstybės vyksmą jis įsivaizduovokaip nesibaigiančią spiralę kurios pradžia (centras) yra Lietuvos nepriklausomybės aktas (nutarimas).

Nuo jo spiralė, t.y. Valstybė, ir pradeda savo kelią, o kiekvieną prasmingą jos žingsnį, nusipelniusi asmenį įamžina ąžuolas: 20 glaustašakių ąžuoliukų Nepriklausomybės akto signatarams, po ąžuolą Lietuvos prezidentams jau išėjusiems ir dar veikiantiems, Lietuvos partizanams ir Laisvės kovų dalyviams, Sąjūdžiui ir jo pirmininkui Vytautui Landsbergiui, Kovo 11 – osios aktui, Tilžės akto signatarams, Mažosios Lietuvos prijungimui prie didžiosios Lietuvos, žymiems lietuvninkams.

Viso 39 ąžuoliukai pradeda sukti spiralę kurią toliau tęsia patys bendruomenės nariai, lietuvninkai, klaipėdiečiai savo rankomis pasodinę ąžuolus brangiems žmonėms atminti ar giminei įamžinti.

Ar reikia dar prasmingesnio paminklo pastatyto savo pačių rankomis, savo valstybei, savo giminiai? Vargu bau ar galima sugalvoti ką nors prasmingesnio ir didingesnio.

Ąžuoliukai užaugs, žaliuos šimtus metų, o atėję žmones matys ir prisimins kažkada čia gyvenusius, auginusius vaikus, stovėjusius prie valstybės kūrimo pamatų, ginusiais ją sunkiausiais jai metais.

Buvo gražu matyti kai jaunimas, jau pražilę vyrai ir moterys stovėjo prie savo ąžuolų, sukosi spirale ir niekam į galvą nešovė mintis kaltinti idėjos autorių ir įgyvendintoją J. Čepą padarius ką nors ne taip, įžeidus ar užmiršus.

Dėkojo, ir dėl gerai padaryto darbo, dėl to, kad nebuvo užmiršta bendruomenė, kad iš rodos tokio paprasto dalyko galima sukurti didingą paminklą.

Grįžtant į Klaipėdą vis negalėjau užmiršti Vilniaus, Lukiškių aikštės, paminklo Jonui Basanavičiui. O juk viskas taip paprasta kai darome su meile, kai daro visi kartu.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder