Ne apie rudus, ne apie žydrus ir net ne apie raudonus

Ir vėl tenka pripažinti, kad nacionalistai, tarp kurių nemažai tų, kuriems tinka apibūdinimas "ultra", vis stiprėja. Vasario 16-osios eitynės Kaune, daugiau nei 500 dalyvių, – gyvas to įrodymas. Kauno valdžios uždraustas alternatyvus renginys, sprendžiant iš matytų nuotraukų, surinko vos keliasdešimt dalyvių.

Be abejo, galima išmintingai dūsauti ir murmėti po nosimi "Kaunas yra Kaunas", tačiau parodykite man kitą miestą ar miestelį, išskyrus Šalčininkus, kuriame vyrautų kitokios nuotaikos? Kitokios ne nuotaikos, o tik nacionalizmo vektorius.

Autoritarizmo ilgesio, besislepiančio po aksomine "tradicinių vertybių" ar tvarkos bei teisingumo kauke ir atvirai prasiveržiančio šūkiu "Lietuva – lietuviams", jau nebepaslėpsi. Chroniškas neužtikrintumas ateitimi natūraliai formuoja teigiamą opiniją visiems, kurie piliečiams gali pasiūlyti tariamą gerovę ir tėvišką valstybės globą. Džiugina nebent tai, kad gausūs "Tėvynės gelbėtojai" kol kas nėra itin charizmatiški, be to, jie nuolat varžosi tarpusavyje ir taip slopina savo jėgą. Bet reikia suprasti, kad visa tai – laikina.

Juolab kad šie procesai vyksta didėjančių Europos Sąjungos (ES) problemų fone. Šis kapitalistinės globalizacijos produktas, pastatytas ant liberaliosios ideologijos pamato, nepateisino nei Vakarų Europos piliečių, kuriems ES šiandien asocijuojasi su socialinių garantijų mažėjimu, darbo vietas mažinančia vidine migracija ir vis didėjančia išorine imigracija, nei Rytų Europos piliečių, kuriems ES taip ir neatnešė nei staigaus praturtėjimo, nei lygybės su "senosios" Europos piliečiais, lūkesčių. Būdamas nuoseklus euroskeptikas, negaliu nepripažinti, kad ES yra paskutinioji grandinė, neleidžianti nutrūkti pasiutusiam neonacizmo šuniui. Alternatyvaus saugiklio, bet jau mūsų atveju, nėra.

Nėra ir jokių savaime suprantamų europietiškų vertybių. Buldozerio principu diegiamas politinis korektiškumas, kurio atsiradime esu linkęs matyti unifikuoto vartotojo ugdymą, o ne humanistinių idėjų išraišką, neišvengiamai sukelia natūralų pasipriešinimą. Kol cenzūrinės ir baudžiamosios priemonės buvo naudojamos tik prieš kraštutinius atvirus ekstremistus, tol jos nebuvo pastebimos. Tačiau kai represinio aparato "globon" pateko mažiau išprusę ir tiesiog nepakankamai gudrūs ar kultūringi piliečiai, tuomet visuomenėje prasidėjo atmetimo reakcija. Šios reakcijos pasekmę ir matėme vasario 16-ąją Kaune.

Drįsiu pareikšti dar kartą, kad Tolerantiškojo jaunimo asociacija (TJA), mojuojanti teisėsaugos kuoka, į kraštutinių autoritarų glėbį įstūmė, ko gero, daugiau piliečių nei pastarieji patys jų pritrauktų. Be to, nereikia pamiršti, kad valstybės prievartos mechanizmai, ypač teismai, irgi veikia atsižvelgdami į bendrą politinę konjunktūrą. Net baisu pagalvoti, kas būtų su TJA, jei ES staiga subyrėtų. Jei kam kyla abejonių – pažvelgę į Garliavos tragikomediją suprasite, kaip atrodytų Lietuvos teisėsauga įsivyravus "į gatvę orientuotai" teismų politikai.

Ilgą laiką Vakarų pasaulyje protesto nuotaikas atspindėdavo protestuojančių simpatijas pelnę įvairūs kairieji (socialdemokratai, socialistai, komunistai), dirbančiųjų organizacijos arba antikapitalistinės pakraipos judėjimai (pacifistai, žalieji). Į vadinamąją 2008 m. ekonominę krizę Europa įžengė vedina kairiųjų vyriausybių Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje (mūsų Lietuva irgi buvo tarp tokių šalių). Ir jos krito, viena po kitos užleisdamos vietą nuosaikiems konservatoriams, o kai kur "krizės vadybininko" vaidmuo buvo perleistas liberalams, pasiryžusiems nuveikti "krizės vadybininko" darbus. Na, o gatvė į krizę atsakė protestais, tik šiuose protestuose neliko vietos nė vienai tradicinei politinei jėgai.