2018 m. gruodžio 12 d. 07:11 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Nuomonės  >  Nuomonės

Nuomonės

Mylėti savo priešą labai sudėtinga

(1)

2018-03-11, 13:20

Felicija Nijolė SADŪNAITĖ

Mylėti savo priešą labai sudėtinga nuotrauka, foto

© Alfa.lt nuotr.

Disidentė, patyrusi visą sovietinio režimo pragarą, net ir beviltiškiausiose situacijose neprarado tikėjimo ir vilties. Felicija Nijolė Sadūnaitė siunčiamus išbandymus visada pasitikdavo su šypsena. Moteris ir dabar yra įsitikinusi, kad be asmeninės aukos sovietinio režimo nebuvo įmanoma nuslopinti.

„Esu tik dulkelė“

F. N. Sadūnaitės gyvenimo pavyzdys gali būti daugeliui įkvėpimo šaltinis, kaip galima gyventi, kad kiekvieną dieną jaustumeisi laimingas. Net ir kankinama ir žeminama ji išliko savimi. Ne kartą žymiausia Lietuvos disidentė yra sakiusi, kad sutinka mirti, kad tik kiti gyventų. Kovoti už žmogaus teises ir laisves – gražiausia gyvenimo daina.

Kunigų, kurie už savo veiklą buvo ištremti, nukankinti ir nužudyti – šimtai, tačiau vienuolių – vienetai. Bene garsiausia jų buvo F. N. Sadūnaitė. Nors norėdama apsaugoti seseris iš vienuolyno ji pasitraukė, tačiau niekada nepamiršo savojo pašaukimo – tarnauti Dievui ir žmonėms.

„Kokia aš jau kitokia – ant šakių iškelta dulkelė. Kai lageriuose ir kalėjime čekistai man pradėdavo grasinti, kad nužudys, supūdys psichiatrinėje, visada sakydavau, kad visi mes prieš Dievą esame lygūs. Aš ne jūsų, o Dievo rankose. Deja, Dievo valia jūsų planui nepaklūsta. Mėgdavau pajuokauti, kad jeigu nužudys šią nusidėjėlę, keliaučiau tiesiai ekspresu į dangų“, – iki šiol optimizmo nestokoja F. N. Sadūnaitė.

Vienuolės teigimu, ji labai anksti pajuto Dievo pašaukimą tarnauti. Iki šiol iš vaikystės atsiminimų ji negali ištrinti vaizdų, kai šalia namų įsikūrusios stribų būstinės kone kasryt buvo suverčiami partizanų lavonai. Nors tėvai ir drausdavo net artintis prie tos vietos, vaikiškas smalsumas nugalėdavo. Matydama, kaip žmogus virsta žvėrimi, ji neapykantos jausmo neišsiugdė. Pasak moters, jos tėvai ir šeima buvo tarsi atsvara visam šiam žiaurumui ir gyvybės niekinimui. Tėvai visada ją mokė užjausti kenčiančius ir gailėtis tų, kurie nesuvokia savo klaidų, visais kritiniais atvejais pasikliauti tik Dievu.

„Esu skolinga savo tėvams, kurie mane auklėjo, mokė meilės savo artimui, tuo tikėjimu, kad smurtas ir prievarta negali būti amžini, įkvėpė ir mane. Nuo mažų dienų mačiau tuos žvėris, kurie žiauriai kankindavo partizanus. Tai buvo pamokslas be žodžių, kas yra žmogus su Dievu, o kas – be Dievo“, – kalbėjo disidentė.

1999-ieji, Baltijos kelio dešimtmečio minėjime. LCVA nuotr.

Lemtį pasitiko drąsiai

Laikai, kai augo F. N. Sadūnaitė, buvo žiaurūs, tačiau jos tėvai įstengė savo vaikus apginti nuo patyčių dėl tikėjimo. O kai reikėjo apsispręsti, kur toliau mokytis, jos tėtis ją savotiškai stumtelėjo, pasakęs, kad patogus gyvenimas, kurį siūlo valdžia mainais į tikėjimą Dievu, nėra vertas tokios aukos. Tad mergina tvirtai apsisprendė stoti į vienuolyną.

Tai buvo atsvara susvetimėjusiai ir įbaugintai visuomenei – seserys viena kitą itin palaikė ir pasitikėjo. Iš jų F. N. Sadūnaitė pasisėmė stiprybės ir tais sunkiais gyvenimo momentais, kai vaikščiojo itin plona mirties ir gyvybės linija – prasidėjo jos kelionės po mirties stovyklomis vadinamus lagerius.

Po sovietinio saugumo didinamuoju stiklu vienuolė atsidūrė tada, kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus. O 1971 metais slapčia į Maskvą nugabeno daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos pasirašytą memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Iš tuomečio Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo buvo reikalaujama suteikti sąžinės laisvę ir baigti represijas prieš kunigus.

F. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.

Dar po kelerių metų ji pradėjo platinti ir dauginti žymiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Deja, kaimynei įskundus, kad iš buto nuolat girdisi rašomosios mašinėlės kaukšėjimas, saugumas sulaikė moterį, tikėjosi užgniaužti laisvą žodį. Tuo metu galėjo laisvai egzistuoti tik ta spauda, kuri liaupsino tuometę valdžią.

F. N. Sadūnaitė atvira – dar prieš imdamasi šios veiklos ji žinojo, kad gali tekti atsisveikinti ir su gyvybe.

„Be asmeninės aukos šio režimo neįmanoma nuslopinti. Kankinių kraujas yra tikinčiųjų sėkla. Laisvės nevertas, kas negina jos. Už idealus reikia kovoti, jeigu už juos nekovosi, jie žus“, – įsitikinusi garsiausia Lietuvos disidentė.

Į budelius kreipėsi kaip į brolius

Saugumo struktūros tikėjosi nesunkiai palaužti trapią moterį, tačiau jų pačių nuostabai, F. N. Sadūnaitė atsisakė pasirašyti kratos ir tardymo protokolus, kalbėti su tardytojais apie bylą. Atvirai paaiškino, kad valdžios politiką ir veiklą laiko amoralia.

Negana to, atvirai rėžė, kad Katalikų bažnyčios „Kronikos“ nelaiko šmeižikiška ir šia veikla užsiims toliau, jei tik galės.

„Jie tikėjosi, kad viską papasakosiu – juk ne tokius vyrus prakalbindavo, – pasakojo pašnekovė. – Kai vienas nusipelnęs čekistas mane pradėjo tardyti, kas buvo „Kronikos“ redaktorius, atsakiau, kad šitą dalyką galiu tikrai pasakyti: jūs esate redaktoriai. Mes tik sekretoriai, fiksuojantys tai, ką jūs darote, persekiodami ir diskriminuodami tikinčiuosius.“

Toks atsakymas, anot F. N. Sadūnaitės, tardytojams buvo pernelyg netikėtos. „Bet aš tikiu, kad kai žmogus laisvas ir tiki Dievą, nebijo nieko“, – sako ji.

Moteris buvo nuteista trejus metus kalėti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje Mordovijoje, o paskui dar trejus metus būti tremtyje Sibire, Krasnojarsko krašte. Net ir tuo metu tai buvo per griežtas nuosprendis, tačiau savo likimą vienuolė pasitiko aukštai iškelta galva. Pakeliui į lagerį F. N. Sadūnaitei pavyko išsiųsti savo kaltinamosios žodį, kuris vėliau buvo išspausdintas „Kronikoje“. Jame rašė, kad tai pati laimingiausia jos diena, nes yra teisiama už tiesą ir meilę žmonėms.

„Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau žmonių labui pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų“, – rašė F. N. Sadūnaitė.

Lietuvė buvo apgyvendinta Mordovijos lageryje kartu su kitomis moterimis, kurių daugiausia buvo ukrainietės ir garbaus amžiaus rusės stačiatikės. Su visais kaliniais ji nesunkiai rasdavo bendrą kalbą. Dirbdavo net po šešiolika valandų, kad galėtų nupirkti šiek tiek maisto sergančioms ir negalinčioms dirbti senutėms.


Teismo priimtas nuosprendis nubloškė lietuvę disidentę į tremtį (nuotraukoje – Bogučanų gyvenvietėje Krasnojarsko srityje 1977-aisiais).

Saugumas tikėjosi, kad pavyks disidentę palaužti lageryje, tačiau ir čia ji nenurimo. Ieškodama teisybės, net skelbdavo protestus, už kuriuos grėsė karceris.

„Lageryje siekė mane palaužti, kad apgailestaučiau ir kaip per išpažintį pasižadėčiau, jog daugiau taip nedarysiu. Kad prisipažinčiau, jog klydau ir ši valdžia yra pati geriausia. Deja, viso to jie nesulaukė. Tik dar labiau niršdavo, kai po grasinimų nukankinti ir palikti dar dešimt metų raitytis agonijoje, nes nušauti ar pakarti būtų per didelis komfortas, kreipdavausi į savo budelius kaip į brolius“, – kalbėjo F. N. Sadūnaitė.

Vienintelis teisėjas – Dievas

Išsiuntusieji trapią vienuolę į tremtį tikėjosi, kad ji neatlaikys sunkaus darbo miške ir alinančio šalčio. Tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad eilinės Rusijos moterys išgelbėjo F. N. Sadūnaitę įkalbėjusios pareigūnus ją palikti mokykloje valytoja ir neišvežti į taigą.

Disidentė sulaukdavo ne tik visai nepažįstamų žmonių pagalbos, bet ir siuntinių iš viso pasaulio. Tik jų nepasilikdavo – išsiųsdavo net visai nepažįstamiems žmonėms, kalintiems atokiausiuose Sibiro lageriuose.

Politinė kalinė sako, jog visais šiais sunkiais momentais ją palaikė tik tikėjimas. Išlikti žmogumi tarp žvėrių nėra lengva, tačiau ji į priešus visada stengėsi žiūrėti kaip į tuos pačius Dievo vaikus, kurie yra pasiklydę ir nesupranta, ką daro.

„Mano stiprybė – tikėjimas. Neįsivaizduoju, kaip be tikėjimo, likus vienui vienai kritinėse situacijose, išlikti žmogumi. Bet kai turi ryšį su juo, žinai, kad tėtukas visagalis myli mane, kad ir kas atsitiktų ir laukia manęs amžinybėje, randi savyje jėgų ir stiprybės“, – atvira F. N. Sadūnaitė.

Jos teigimu, vienintelis teisėjas – tik Dievas, tad ji negalinti smerkti tų, kurie tapo budeliais daugeliui tikinčiųjų. Žmogus yra silpnas, nežino, ką daro. Atvirkščiai, kiekvieną blogai pasielgusį žmogų reikia užjausti ir gailėtis bei tikėtis, kad šis supras savo klaidas ir sugebės išbristi iš blogio liūno, atsigręš į Dievą. Suklydusiųjų nereikia mylėti kaip savo tėvų ar brangių žmonių, bet už juos melstis. Blogis gimdo blogį, tad tik gerumu galima jį nugalėti.

„Blogį turime visu griežtumu smerkti, bet žmogų, net klystantį, privalome mylėti. Nelaimingas tik tas, kuris nemyli. O ten, kur meilė, ten yra Dievas. Žinoma, mylėti savo priešą labai sudėtinga, tam reikalinga Dievo malonė. Mylėti reikia ne jausmais, o valia – už juos melstis, nes jie negavo to, ką gavome mes – šeimą, tėvus, aplinką, tinkamą pavyzdį, tvirtą dvasinį pagrindą“, – įsitikinusi F. N. Sadūnaitė.

Į saugumiečių rankas vienuolė pateko kaimynei įskundus, kad disidentės, dauginusios ir platusios anuomet nelegalią „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, bute nuolat kaukši rašomoji mašinėlė. LYA nuotraukos

Idealų siekiamybė

Šiuo metu disidentė tarnauja Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyne. Jos viso gyvenimo tikslas – Lietuvos laisvė – buvo pasiektas, tačiau iki pilnatvės dar trūksta. Kaip ironiškai juokauja šviesuolė, kol valdžioje dar bus tie vargdieniai, kurie neturi jokių idealų ir teisingumo jausmo, tik asmenines ambicijas ir norą papildyti savo kišenes, tol Lietuva neapsivalys dvasiškai. Tą gali padaryti tik Dievo gailestingumas. Nelaimingiausi žmonės yra tie, kurie gyvena tik sau.

„Mums kaip žydų tautai reikia kokį keturiasdešimt metų eiti per dvasinę dykumą, kad tie vargdieniai iškeliautų pas tėvą. Lietuvoje dar labai daug dvasinio mėšlo. Tikiu, kad mūsų jaunimas idealistai ir sugebės pasiekti, kad visi šioje šalyje jaustųsi laimingi. O laimingas žmogus gyvena ne sau, o idealams“, – mano F. N. Sadūnaitė, kurios nuopelnai šį sausį, minint Laisvės gynėjų dieną, įvertinti Laisvės premija.

Kiekvienas galime pradėti nuo savęs. Jeigu žmogus jaučiasi nelaimingas, prislėgtas, jis gali išgyti tik darydamas gerus darbus, kurie reikalauja pasiaukojimo. Tai gali būti tiesiog pagalba senolei ar skriaudžiamam vaikui.

„Blogis anksčiau ar vėliau nulinčiuojamas. O gėris grįžta bumerangu. Žmogus, kuris visada yra už tiesą, gėrį, sąžinę, meilę, yra su Dievu, net jei jo ir nepažįsta“, – teigia F. N. Sadūnaitė.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

2018-08-15   15:31

IP: 105.112.98.58

Tai labai džiaugsminga mano gyvenimo diena dėl pagalbos, kurią man davė dr. Isikolo balo, padedant manęs sugrąžinti mano buvusį vyrui savo meilės burtą. buvau susituokęs 3 metus ir tai buvo taip baisi, nes mano vyras buvo labai apgaudinėjamas dėl manęs ir ieškojau santuokos nutraukimo, bet kai aš atėjau per Dr. Isikolo balo el. laišką internete apie tai, kaip jis padeda daugeliui žmonių grįžti atgal ir padėti nustatyti santykius ir priversti žmones būti laimingiems jų santykiuose. Aš paaiškindavau savo situaciją jam, o tada kreipiuosi į jo pagalbą, bet didžiausią siurprizą man pasakė, kad jis man padės man savo bylą, ir čia aš švenčiau, nes mano Vyras pasikeitė visiškai už gerą. Jis visada nori būti per mane ir negali nieko daryti be savo dovanos. Man labai patiko mano santuoka, kokia puiki šventė. Aš tęsiu liudijimą internete, nes dr. Isikolo balo yra tikrai tikras rašybos rašas. Ar jums reikia pagalbos, paskui kreipkitės į gydytoją. Dr. Isikolo DABAR VIA EMAIL: El. Paštas: isikolosolutionhome@gmail.com. Skambinkite arba "WhatsApp" jam +2348133261196. Jis yra vienintelis atsakymas į jūsų problemą ir palankus jūsų santykiuose.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Nuomonės

Kai praeito šeštadienio skiltyje laikraščio skaitytoja p. Dalia, pasidalinusi emocijomis apie savo...

Kalėdų dovanėlės nuotrauka, foto

Nūdienos politikoje vis dažniau ima dominuoti beprotystė. Konfliktiškas pasaulis pritvinkęs begalinės įtampos,...

Lietuvių TAUTA netrokšta kariauti, ponai! nuotrauka, foto

Ketvirtadienio rytą lrytas.lt redakciją pasiekė elektroninis laiškas, kuriuo kreipiamasi į premjerą...

„Tai – akivaizdus įrodymas, kodėl žmonės emigruoja“ nuotrauka, foto

Premjeras sako, kad mokytojai ...

Premjere, jūs chamas nuotrauka, foto

Trečiadienio horoskopas 12-ai zodiako ženklų nuotrauka, foto

Įvairybės, Astrologinė prognozė gruodžio 12-ajai, trečiadieniui AVINAS. Šiandien galite nuveikti nemažai darbų....

Ugningas šou ant ledo: uždainavo pats Povilas Vanagas nuotrauka, foto

Klaipėda, Antradienio vakarą pilnutėlėje "Švyturio" arenoje klaipėdiečiai pirmieji pamatė antrąją "Roko simfoniją ant...

Ugningas šou ant ledo: uždainavo pats Povilas Vanagas nuotrauka, foto

Klaipėda, Antradienio vakarą pilnutėlėje "Švyturio" arenoje klaipėdiečiai pirmieji pamatė antrąją "Roko simfoniją ant...

Strasbūre netoli Kalėdų mugės aidėjo šūviai nuotrauka, foto

Pasaulis, Antradienio vakarą Prancūzijoje, Strasbūre, netoli miesto Kalėdinės mugės aidėjo šūviai.

Įvairybės, Paskelbta prieš 11 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 6 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 6 val.

Pasaulis, Paskelbta prieš 8 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...