Laisvės ir Nepriklausomybės aksiomas, tarp kurių ryškiausia yra, ko gero, šiandien labiausiai nuvertinta atsakomybė, yra išvardijęs ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Jurgis JURGELIS.
Jam teko vadovauti ir Valstybės saugumo departamentui, ir Valstybės sienų apsaugai, jis įgijo generolo antpečius, bet mano atmintyje jis visada buvo ir išliko toks, kurį kadaise pažinau - Mokytojas, skaitantis vaikams A. de Sent Egziuperi. Jis ir dabar, minint Nepriklausomybės atgavimo sukaktį, kalba ne iš Seimo tribūnos, bet gimnazijoje, stovėdamas prieš vaikus.
- Įdomu, kokių sentimentų jaučiate Kovo 11-ajai?
- Tų sentimentų lyg ir neturiu. Tada buvo daugiau sentimentų. Daugiau vilčių, daugiau optimizmo. Prisimenu, po Sausio 13-osios, kai Lietuva skambėjo visame pasaulyje ir man teko skristi į Kanadą, buvau apdovanotas išskirtiniu dėmesiu, ir nepatogus rankinis bagažas kaip mat buvo įkurdintas salone, nors kitais atvejais būtų pridaręs nemažų problemų.
Bet, kaip žinote, sensacija trunka tris dienas: vieną dieną ji įvyksta, kitą dieną visi apie ją kalba, o trečią - pamiršta. Taip nutiko ir Lietuvos atžvilgiu. Mus paprasčiausiai pamiršo.
- Tą ir pasakojate gimnazistams apie šį lietuvių Tautą ištikusį stebuklą?
- Aš jiems pasakoju, kad Kovo 11-osios galėjo ir nebūti. Mes ne tiek išsikovojome Nepriklausomybę, kiek Dievas ją mums davė. Mes galėjome jos ir neturėti. Tai, kad ji įvyko - mūsų iniciatyva, pastangos ir Likimo arba Dievo dovana. Tada mes daug ko nesupratome.
Atsimenu, sėdime su Justu Paleckiu ir svarstome, kada mus pripažins pasaulis: dabar kovas, sakome, na balandį - jau pripažins vieni kiti, na, o gegužę - jau visi. Bet pripažinimo, kaip žinote, nebūta pusantrų metų. Gerai prisimenu Fransua Miterano žodžius, pasakytus po Kovo 11-osios: „lietuviai viską sugadins; pasigailėjimo verti žmonės; jie niekada nebuvo laisvi; suprasčiau, jeigu M.Gorbačiovas panaudotų jėgą“.
Tai va. Mes ne išsyk susigaudėme, kad mūsų Nepriklausomybės Aktas pasauliui buvo nereikalingas. Buvo atsiųstas Helmuto Kolio ir F.Miterano pasirašytas laiškas, raginantis jį sustabdyti, o žymiai vėliau, jau po Sausio 13-osios, JAV prezidentas Džordžas Bušas (vyresnysis), tenykščių lietuvių spaustas dėl Lietuvos pripažinimo, pasakė: tai Tarybų Sąjungos vidaus reikalas.
Juk tuomet, šaltojo karo laikais, kai buvo realiai iškilusi net atominio karo grėsmė, atėjus į valdžią Michailui Gorbačiovui ir prasidėjus „perestroikai“, pasaulis lengviau atsikvėpė: buvo mažinamas ginklavimasis, gerėjo santykiai ir Gorbačiovas tapo kultiniu vaikinu Vakaruose.
Kodėl F.Miteranas sakė „viską sugadins“? Mūsų Nepriklausomybės Aktas galėjo paskatinti reakcingas imperijos jėgas nuversti Gorbačiovą ir į politikos areną galėjo grįžti, Dž.Bušo žodžiais, senieji blogi vaikinai.
Pasaulyje susiklosčiusi situacija ir jos kryptis valstybių vadovus tenkino ir bet koks situacijos išbalansavimas kėlė nerimą. Mes, o mums įkandin latviai, estai, ir buvome ta išbalansuojanti rakštis.
Žinoma, imperinės užmačios negalėjo susitaikyti su žlugimu, įvyko pučas, kuris, ačiū Dievui, pralaimėjo. Jeigu jis būtų laimėjęs, mes greičiausiai šiandien nesikalbėtume: jau čia buvo pasirengę veikti KGB generolai, jau buvo sukurta šešėlinė vidaus reikalų ministerija, jau buvo paruoštas ministras ir mes žinojome, kas bus tas ministras.
Mes buvome maištininkai, sulaužę TSRS konstituciją, pažeidę suverenitetą, su mumis drąsiai buvo galima susitvarkyti ir pasaulis būtų tylėjęs. Jis ir tylėjo. Jis ir leido.
- Prieš porą dešimtmečių poetiškai filosofavote apie Laisvę, na, o šiandien jūsų tonas jau pasikeitęs...
- Smarkokai. Matot, tas Laisvės supratimas laikui bėgant keičiasi, bent jau manyje. Man pagrindinis Laisvės ar nelaisvės rodiklis yra emigracija: jeigu žmonės bėga iš Lietuvos, vadinasi, kažkas valstybėje negerai. Į atkovotą Laisvę, Kovo 11-ąją, mes žiūrėjom kaip į galutinį tikslą. Va išsikovojom ir turim. Dabar suprantame, kad nors svarbiausias, bet jis buvo viso labo tik vienas įveiktas etapas.
Situacija tarytum po širdies persodinimo operacijos: chirurgai ją užveda, ji ima mušti, - viskas gerai, bet juk visas sunkmetis ateina po to, kai tą širdį reikia tausoti, saugoti, nes ji gali sustoti po savaitės, po mėnesio, - gali sustoti bet kada. Taip atsitiko ir Laisvės atžvilgiu: mes užvedėme jos variklį, jau jis pradėjo dirbti, bet kaip jis veikia, per daug dėmesio neskyrėme...
- Paradoksalu ar ne: žmogus laisvės trokšta amžiais, bet, kaip dabar matome pagal valdžios veiksmus, labai nesunkiai jos ir atsikrato?..
- Bernardas Šo mėgo paradoksus, jis yra pasakęs: jeigu žmonėms pasiūlysi pasirinkti laisvę ar sumuštinį, daug kas pasirinks sumuštinį.
Daugeliui laisvė juk ir acocijavosi su visa ko turėjimu, su sotimi, su šiandieniniais akropoliais, kur visko labai daug ir viską bus įmanu įpirkti. Bet kad ir kaip tai pakiliai skambėtų, gyvenime be aukos nieko nebūna. Ji reikalinga ne tik pirmuoju, bet ir antruoju valstybės kūrimo etapu; mes manėme, kad tik pirmuoju.
- Užtat, kaip rašė Marcelijus Martinaitis, kaip tas ganykloje nuo kuolo paleistas arklys, einame ir einame ratais...
- Man atrodo, kad mūsų visų bendras Laisvės siekis užsibaigė tuo, kad mes buvom pripažinti pasaulio ir antram valstybės kūrimo etapui, kai reikėjo keltis iš chaoso (juk neturėjome nei sienos apsaugos, nei saugumo, nei muitinės institucijų, kariuomenės, neturėjome gamybos, nebeturėjome žaliavų ir t.t.) ir sukurti daug triūso reikalaujančią tvarką, mums pritrūko aš nesakau vienybės, tiesiog pritrūko valstybės sampratos - mes nieko dėl savo valstybės nenorime aukot.
Gal mūsų mentalitetas toks. Jeigu nebūtų estų pavyzdžio, sakyčiau, kad neįmanoma tvarkytis geriau. Bet jie gi tvarkosi ir emigracija ten nėra tokia problema, jei neklystu, pernai daugiau grįžo, negu išvažiavo, - matyt, jie jaučia pareigą savo valstybę kurti.
- O gal vis dėlto pritrūko ko kito? Štai jūsų pamėgtasis Sent Egziuperi Mažasis princas sako, kad amžinai lieki atsakingas už tuos, su kuriais susidraugauji...
- „Yra tokia paslaptis, - pasakė Lapė. - Žmonės ją pamiršo, bet tu neturi pamiršti: tai, kas svarbiausia, akimis nematoma. Tai, kas svarbiausia, matoma širdimi...“ Ir paskui, po pauzės: „Tu pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susidraugauni, tu atsakingas už savo Rožę...“ Gal ne visai tiksliai atkartojau, bet labai arti...
- Šita literatūrine aliuzija ir norėjau klausti, o gal tiesiog valdžioje atsidūrę žmonės atsisakė atsakomybės už tuos, su kuriais stovėta Baltijos kelyje ir prieš sovietų tankus?
- Mūsų žmonės eina į valdžią ir ima ją kaip džiaugsmą. Žiūrėkit, kas vyksta per rinkimus: juos laimintys geria šampaną, džiūgauja, glėbesčiuojasi, o apie atsakomybę nebūna net užuominos.
Nors turėtų būti: gavai valdžią - užsikrovei atsakomybę, kaifuoti nėra dėl ko. Atsisėda žmogus į ministro kėdę, nori daryt reformą, bet nežino kaip. Tikslas atrodo tėra vienas - paimti valdžią; ji tarsi savaime yra kažkoks gėris: tave mato, televizija parodo, gal ir atlyginimas neblogas, gal ir pavogt gali ką nors.
O atsakomybės pusė - arba jos visai nėra, arba ją niekais paverčia nekompetencija. Ir taip jau beveik trisdešimt metų. Man atrodo, kad iš visų vyriausybių intelektu išsiskyrė pirmoji, beje, rinkta ne partiniu principu.
Dabar jei pereitume per visas vyriausybes, seimus, ko gero, nerastume nė vieno, kuris būtų baigęs Harvardo, Kembridžo, Oksfordo ar kitus pirmo pasaulio dešimtuko universitetus.
Jei pažiūrėtume į Europos valstybių vyriausybes, galėtume pastebėti, kaip Lietuvoje intelektas yra nužemintas. Kandidatuojant į ministrus (jau nekalbu apie Seimą) nėra jokių intelekto kriterijų. Jokių. O juk intelektas yra valstybės stiprybė - mes neturime nei naftos, nei aukso kasyklų; visa, ką turime, yra mūsų protai. Jeigu protai emigruoja, valstybė silpsta.
- Galima sakyti, kad šitie protai emigruodami aukoja daugiausiai - savo Tėvynę.
- Mūsų perspektyvūs studentai galėtų gauti darbą pagal profesiją ir Lietuvoje, tačiau jie nejaučia pareigos atitarnauti kariuomenėje ir atidirbti Lietuvai, - išvažiuoti iš Lietuvos šiandien atrodo kone garbingas reikalas. Gabus lietuvių verslininkas, kuriantis darbo vietas Norvegijoje, galėtų tą patį daryti ir namie, tačiau Lietuvoje jo pajamos bus kur kas mažesnės ir jis nenori aukotis.
- Ar tik jauni, ar tik verslininkai, jūsų manymu, turėtų aukotis?
- Aš nežinau. Anuomet juk neklausėme kaimyno, ar jis eina į Sąjūdžio mitingus, ar neina. Kada sugriaudėjo prie bokšto tankai, niekas nepaklausė, kas turi aukotis, kas turi jiems pastoti kelią. O dabar mes klausiame, kas turi aukotis? Sovietiniais laikais vogti iš valstybės buvo ne nuodėmė, apie tokius buvo sakoma, kad „jie viską turi, nes moka gyventi ir pasirūpinti šeima“.
Man atrodo, kad mes iki šiol neatsikratėme seno požiūrio į valstybę: jeigu gali apsukti, apsuk, jei gali nemokėti mokesčių, nemokėk. Valstybė netapo vertybe, dėl kurios galėtum kažko atsisakyti.
Žinoma, mažai ką gali aukoti tas, kuris, išskyrus savo raumenis, nieko negali pasiūlyti, tačiau „viršūnėms“ reikėtų gerokai pasitempti. Gal aš per daug idealistiškai žiūriu, bet man keista matyti, kaip į valstybinius postus, kur reikia didelio išprusimo ir ne menkesnio proto, einama „kaip stovi“, t.y. nepasirengus, neapsisunkinus papildomomis studijomis ar stažuotėmis.
Užtat ir matome premjerą, kuris ieško ministrų kaip grybų. Tie, surasti per dieną ar ilgiau, gal ir norėtų sąžiningai padirbėti, bet neišmano kaip.
- Po šitų žodžių nebeturėčiau klausti, kokią prarastą vertybę turėtume atsikovoti šiandien. Gebėjimą aukoti?
- Žodis „aukoti“ skamba taip, tarytum turėtume šokti į laužą ir sudegti. Vinstonas Čerčilis sakė, jog reikia atminti du dalykus: kad esi mirtingas ir kad reikia mokėti mokesčius. Mokėti mokesčius - reiškia atlikti pareigą, atiduoti duoklę savo valstybei.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą