- Toliau tęsiantis „Brexit“ agonijai, daugelis pašalinių stebėtojų atkreipė dėmesį į faktą, kad Didžiosios Britanijos Parlamente beveik pusė politikų buvo pasiryžę siekti pasitraukimo iš ES be jokios sutarties, o atitinkamas balsavimas baigėsi vos 4 balsų skirtumu. Ką tai mums pasako apie tikrąsias britų nuotaikas?
- Pirmiausia tai sako, kad nebeliko tikėjimo tokia išeitimi arba tokiu sprendimu, kuris būtų britams priimtinas. Žinoma, vos ne-vos laimėjo pozicija, jog negalima išeiti iš ES be susitarimo, o tai reiškia, kad britų Parlamentas bando išsaugoti šiokią tokią iniciatyvą savo rankose.
Tačiau iš esmės jie dabar tik bando kontroliuoti nuostolius, t.y. visiems tapo akivaizdu, jog katastrofa jau įvyko. Tai ne krizė, tai - jau katastrofa... Tai, ką daro britų parlamentarai, galima pavadinti bandymu sumažinti neišvengiamus nuostolius. Kita vertus, pati politinė situacija, susijusi su šiais balsavimais Bendruomenių Rūmuose, yra daugiau negu juokinga, verta siurrealistų teptuko...
Kai tuo pat metu sakoma, jog reikia išeiti iš ES su sutartimi, ir tuo pat metu balsuojama prieš susitarimą, kurį siūlo vyriausybė, kitaip, nei politine šizofrenija to nepavadinsi... Tai akivaizdžiai rodo, kaip šis klausimas yra neparuoštas ir kaip britų visuomenė yra supriešinta. Todėl dar kartą konstatuoju: tai nėra „Brexit“, tai yra ataka į britų paširdžius, panaudojant hibridinio karo technologijas.
- Yra ir kitokių pamąstymų šia tema: kai kas svarsto, jog britai viską puikiai paskaičiavo ir dėl to ketina išeiti iš ES be jokios sutarties, kad nereikėtų toliau mokėti milijardų į Briuselio biudžetą, o tai būtų neišvengiama sudarius bet kokią sutartį...
- Žinoma, galima paskaičiuoti ir apskaičiuoti bet ką, bet iš šitos katastrofos atėję nuostoliai jau seniai viršija bet kokius mokėjimus, apie kuriuos čia kalbama. Šis tąsymasis bei Didžiosios Britanijos pozicijų praradimai rinkose šiandien dar yra sunkiai įvertinami, bet visiems aišku, kad nuostoliai yra tiesiog katastrofiški. Išeiti iš susitarimo su žmonėmis, su kuriais esi gynybinėje sąjungoje, su kuriais daugybę metų siejai ir puoselėjai verslo santykius, išeiti, trenkus durimis ir nusispjovus faktiškai į visą pasaulį...
Ir ką daryti toliau? Kai pradeda neveikti senieji santykiai, kokiu pagrindu formuosi naujus santykius? Yra masė klausimų, bet nėra jokių atsakymų.
Kol britai nepripažins, kad buvo atakuoti, panaudojant prieš juos rimtą politinį ginklą, t.y. panaudojant pačią demokratiją, paverčiant ją ginklu, tol jie neišsikapstys iš šios problemos. Lygiai taip pat, kaip bet kuris daiktas ar nekalčiausias interneto puslapis gali būti paverčiamas ginklu, taip ir pati demokratija gali būti paverčiama ginklu. Tai buvo padaryta prieš britus.
- Tuo metu Amerikoje pasodino į kalėjimą buvusį prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) patikėtinį Polą Menafortą (Paul Manafort), apkaltinant jį sukčiavimu, finansinėmis aferomis ir bankininkystės taisyklių pažeidimais... Jam davė 7,5 metų pasėdėti, nors tiek dažnai negauna net rimti banditai. Todėl klausimas tradicinis: kuo teisė skiriasi nuo teisingumo?
- Jungtinėse Valstijose nebūtų palaikyta gero tonu ženklu, apkaltinant žmogų kasus tunelį iki Japonijos... Bet iš esmės čia kalbama apie tam tikrą politinę išdavystę, kurios niekas atleisti negali. Taip, galimas daiktas, kad yra kažkurie menkai įrodomi dalykai, bet jie visiems gerai suprantami.
Visi, kurie dalyvauja politiniuose procesuose, suvokia, kas įvyko iš tikrųjų: šis vyrukas iš esmės atidarinėjo Amerikos vartus rusams... Kaltinime, žinoma, to nėra, bet greičiausiai taip yra tik todėl, kad jie į kaltinimą nerašo to, ko nepavyks įrodyti. Tačiau yra dalykai, kurių įrodinėti ir nereikia, kurie yra šiaip suvokiami ir matomi. Lietuvoje tokiais atvejais rašoma: „teismas mano...“.
Trūkstant įrodymų, teismo „manymas“ yra pakankamas pagrindas žmogui įtaisyti ilgus kalėjimo metus. Anglosaksai tiesiog nėra pasiekę tokių teisinės ekvilibristikos aukštumų, kaip įvairiai „manantis“ lietuviškasis teismas, todėl jie pasielgė kitaip. Tačiau atsakymas čia labai aiškus: visa senoji D.Trampo komanda yra praktiškai sudaužyta ir duoda parodymus prieš jį patį...
- Bet štai demokratų lyderė Kongrese Nensi Pelosi (Nancy Pelosi), kurios niekaip neįmanoma įtarti simpatijomis D.Trampui, šią savaitę netikėtai pareiškė, kad jokia apkalta prezidentui neturėtų būti vykdoma, nes ji nereikalinga... Kaip paaiškintumėte tokį stebuklingą „atsivertimą“?
- Tai reiškia, kad D.Trampas padarė atitinkamus žingsnius, smarkiai apsunkinančius apkaltos procesą.
Jeigu tavo pagrindinis priešininkas sako, kad apkaltos nereikia, tai arba jis turi būti įsitikinęs, kad ši apkalta žlugs, nes argumentai, kuriuos čia būtų galima panaudoti, yra gana silpni, arba yra veikiama kitais būdais... Štai paimkime kad ir specialųjį prokurorą, kuris atlieka tyrimą dėl galimo D.Trampo bendradarbiavimo su valstybės priešais.
Mano draugų Jungtinėse Valstijose patikinimu, tai yra labai solidus ir labai atsakingas žmogus, kuris niekada net neprileistų nepakankamo arba melagingo argumento, tikrai nespekuliuotų duomenimis tam, kad įtiktų vienam ar kitam politiniam sparnui. Galimas daiktas, tie argumentai, kuriuos jis surinko, nėra tokie stiprūs, kad būtų galima išversti D.Trampą iš prezidentinių pozicijų.
Kita vertus, D.Trampas ir jo aplinka nesėdi sudėję rankelių ir nelaukia, kol jo priešai ims ir paskelbs apkaltą. D.Trampas turi puikius ryšius su visu žydiškuoju lobizmu Jungtinėse Valstijose, kuris ilgus dešimtmečius stovėjo už JAV demokratų partijos nugarų. Kaip suprantame, susitarti su šiais lobistais jam nesudaro didelių problemų... Štai ir atsakymai. Todėl demokratų partija ir daro tokius pareiškimus, nes stipresnių argumentų neturi.
- O Venesueloje tuo metu smarkiai pagerėjo gyvenimas, net atsirado elektra... Beliko tik toks klausimas: kodėl žmonės ten nepalaiko opozicijos? Juk akivaizdu, kad tai nėra vien tik kariuomenės klausimas - jeigu žmonės vieningai pultų versti Nikolo Maduro (Nicolas Maduro), tai jokia kariuomenė jam nepadėtų...
- Be abejo... Ilgus dešimtmečius ten buvo varoma propaganda prieš Jungtines Amerikos Valstijas, vaizduojant juos „Venesuelos darbo liaudies išnaudotojais“ (nors ta „darbo liaudis“ praktiškai nieko nedirbo), ilgus dešimtmečius valstybė, išnaudodama savo resursus ir juos pardavinėdama, praktiškai pirko žmones, kurie nesiveržė į jokias karjeros aukštumas, o tiesiog gyveno gana lengvą gyvenimą...
Dabar mes matome tokios politikos rezultatą ekonomikoje... Daugybė tokių žmonių, kurie norėtų gyventi kitaip, tiesiog paliko šalį.
O liko tie, kurie galvoja, kad jeigu čia labai piktinsiuosi, tai man neduos ir to išlaikytiniui priklausančio davinio, kurį gaunu dabar. Štai ir viskas. Mes turime panašią situaciją ir Lietuvoje, kur likę daugybė senų žmonių, kurie jau negali kovoti. Tie, kurie galėtų kovoti, nusispjovė į šitą situaciją ir išvažiavo.
Na, o lietuviški „madurai“ šia situacija naudojasi, nes nebeliko tų, kurie pasakytų valdžioje sėdintiems: „pasitraukit arba ateisim su šakėm“. Visur jie daro tą patį. Jeigu mūsiškiai, negalvodami, kokia bus jų valstybės ir jų vaikų ateitis, naudoja skolintus pinigus tam, kad mokėtų pensijas ir atlyginimus viešajam sektoriui, ten N.Maduras yra dar geresnėje situacijoje, nes jis bent jau turi naftos ir dujų...
- Šią savaitę kilo didelis triukšmas dėl amerikiečių lėktuvo „Boeing 373 MAX“, sudužusio Etiopijoje, saugumo. Visos ES šalys puolė drausti šio lėktuvo skrydžius, tačiau vargu ar amerikiečiams tokia padėtis patinka: ar nebus nuspręsta uždėti muitus labiausiai besipiktinančių europiečių automobiliams ar kitoms prekėms?
- Neseniai į šią bangą įsijungė ir Kanada bei Australija...
Bet apie atsakomas sankcijas čia negali būti ir kalbos, nes pats JAV prezidentas D.Trampas sustabdė šitų lėktuvų skrydžius. Tačiau atkreipčiau dėmesį į šio modelio „Boeing 737 MAX“ lėktuvų bendrą skaičių - jų šiuo metu pasaulyje gali skraidyti apie 350 vienetų...
Taigi susisiekimo srityje tai nėra katastrofa, tai daugiau psichologinė problema. Štai kad ir aš šiąnakt skridau iš Gruzijos į Turkiją ir, žinoma, pasižiūrėjau, ar ne tuo lėktuvo modeliu mane skraidina... Reikia suprasti, kiek baimių ir žmonių nepsitikėjimo pasėjo ši lėktuvo avarija. O „Boeing“ vadovybė, žinoma, tvirtina, kad lėktuvai saugūs ir nieko blogo juose nėra.
Tačiau puikiai prisimename, kaip vokiečių automobilių gamintojai dar neseniai galingu choru giedojo, kad jų mašinos neteršia aplinkos ir kad jie jokių kyšių niekam nedavė... Klausyti tų, kas suinteresuoti parduoti savo gaminį, būtų juokinga...
- Austrijos užsienio reikalų ministrė eilinį kartą įrodinėjo savo meilę Rusijai ir dievagojosi norinti su ja draugauti. Tokių politikų, žinoma, pilna visoje Europoje, tik man sunku suprasti, kaip jie sugeba suderinti tokias kalbas ir sankcijas Rusijai, už kurias taip vieningai balsuoja?
- Neseniai kalbėjome, kad neįmanoma suderinti nesuderinamų dalykų. Sankcijos, žinoma, yra Jungtinių Valstijų ir britų išmislas, o visi kiti tik simuliuoja sankcijas. Vokiečiai ir prancūzai kartais bando išlaikyti gerą toną ir, tyliai simuliuodami, paslapčia svajoja apie „Nors Stream 2“ vamzdžio gėrybes...
Apie kokią „partnerystę“ bei „stabilumą“ Europoje galima kalbėti, kai vos tik Rusijai okupavus Krymą Vokietija tapo pagrindine priežastimi, dėl kurios sankcijos nebuvo įvedinėjamos efektyviai ir greitai? Vokietija, o ne kas kitas, yra pati didžiausia europinių interesų išdavikė - tiek trukdanti Europai integruotis ten, kur reikėtų integruotis, tiek ir trukdanti sukurti Tautų Europą. Bobutė A.Merkel, atsisėdusi pačiame centre, neleidžia kryptelėti nė į vieną pusę, nes bet koks judesys reikštų tam tikrą konkretiką ir žymiai efektyvesnio politinio darinio atsiradimą.
O ji dabar kuria drumstą vandenį, kurios centre yra Vokietija su savo prorusiška politika. Šiame drumstame vandenyje nevyksta niekas, kas leistų Europai būti vos ne unitarine valstybe arba Tautų Sąjunga. O ko šiame kontekste verti austrai, kurie į rusus seniai žiūri kaip į „gelbėtojus“?
Taip, rusai laiko pas juos savo pinigus, taip, austrai tuos rusiškus pinigus smagiai plauna, taip, jiems daromos įvairios lengvatos... Paskutinius du dešimtmečius būtent austrų teisininkai advokatavo pagrindinėse bylose, kuriose dalyvavo Rusija... Taigi, ši austrų užsienio reikalų ministrė truputėlį pasispjaudė, kai buvo pagauti rusų šnipeliai, bet dabar ir toliau gieda senas giesmes, kuriomis nereikėtų stebėtis.
- Na, gerai, bet juk visi vakariečiai kone kasdien pasipiktinę pasakoja, kaip Rusija esą kišasi į visus rinkimus, įskaitant ir jų šalis, bet po to nusisukę spaudžia Kremliaus veikėjų rankeles ir jiems iki žemės lankstosi. Kas tai - „realpolitik“ ar šizofrenija?
- Visa tai yra senųjų išdavysčių istorijų tąsa... Juk absoliučiai niekas nepasikeitė nuo tų laikų, kai Hitleris su Stalinu gražiai dalinosi pozicijas Europoje. Ar yra bent vienas požymis, leidžiantis manyti, kad šį kartą mūsų neparduos? Sąžiningai atsakius į šį klausimą, taps aišku, su kokia publika esame priversti turėti reikalų...
- Jau ne pirmą savaitę mus pasiekia pasakojimai iš Sirijos, kad visų rūšių džihadistai ten pasiduoda tūkstančiais ir padėtis ten galutinai stabilizavosi. O Europoje ir toliau niekas neketina grąžinti migrantų iš Sirijos, jie ir toliau vadinami „pabėgėliais“... Ar jie „pabėgėliais“ tapo visiems laikams?
- Jeigu vertintume tai, kas vyko pastaruosius kelis dešimtmečius Europoje, atsakymas neabejotinas: jie „pabėgėliais“ tapo visiems laikams. Kodėl jiems tokiais netapti, kai tokios „progresyvios“ šalys, kaip Švedija ir Norvegija, vežėsi pas save kitos spalvos publiką iš Lotynų Amerikos su aiškiu tikslu - pagerinti savo veislę. Tačiau viskas jiems baigėsi netikėtai: tie kitos spalvos žmonės apsigyveno uždaruose getuose ir anklavuose, o skandinavų veislė nė kiek nepagerėjo, nes tiems getų žmonėms neprireikė nei švedų, nei norvegų...
Reikalas žlugo, bet lygiai taip pat mąsto ir dabartiniai maoistai, kurie šiuo momentu, mūsų nelaimei, vadovauja Europai. Turime tiesiai pasakyti, kas tokie yra Angela Merkel ar Emanuelis Makronas, ko verta jų politika. Turime aiškiai įvardyti jų politikos pasekmes, ypač „Nord Stream 2“, kai vieninteliai danai dabar iš paskutiniųjų ginasi, mėgindami neleisti savo teritoriniuose vandenyse pražūtingo vamzdžio. Kol mes nesuvoksime, kad iš esmės vyksta karas už pagrindinius Europos interesus, tol mes aimanuosime, matydami tuos „pabėgėlių“ būrius ir nesuprasime, kad jų buvimas čia taip pat turi tikslą.
Nes anksčiau ar vėliau jie taps nepatenkintais, o tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau jie pradės sprogdinti, t.y. darys tai, ką moka geriausiai. Juk integruotis į Vakarų Europos visuomenes jie negali, jokių specialybių jie neturi ir nieko dirbti nemoka, o ir nenori. Kas juos išlaikys? Senstančios Europos žmonės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą