Minčių policija

Minčių policija

Iš pradžių – rašytoja Rūta Vanagaitė. Dabar – rašytojas Marius Ivaškevičius. Kas minčių policijos taikiklyje atsidurs kitas?

Apšmeižė lietuvių tautą ir kurstė neapykantą - tokių kaltinimų sulaukė abu pirmoje pastraipoje paminėti visuomenės veikėjai. Vieną sutrypė ir atsisakė parduoti jos knygas. Kitas atsidūrė policijoje. 

Ar ne per dažnai žmonės, turintys nepatogių klausimų, Lietuvoje būna užtildomi, juos paskelbiant liaudies priešais? 

[CITATA]

Aš sutinku, kad negalima skaudinti tautos ir Lietuvos, ir jos didvyrių. Todėl rašytojos R. Vanagaitės klaida, kai ji pernelyg aštriai pasisakė, o vėliau dėl to nelemto pasisakymo apie partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą atsiprašė, buvo įvertinta. Taip pat labai aštriai. Ir mėginat sulaužyti likimą – iš prekybos išimtos visos knygos, žurnalistams, anksčiau šokinėjusiems vienas kitam per galvas dėl rašytojos komentaro, šiuo metu ją aplenkiant tarytum praimas gatvėje aplenkia Andrių Tapiną, o profesoriui Vytautui Landsbergiui patariant jai „nueiti į mišką, kur drebulės, pasimelsti ir nusiteisti“. Įdomu, ir ką gi jis tuo norėjo pasakyti. Ir taip, perskaitėte teisingai - tai pasakė pirmasis valstybės vadovas šalyje, kurioje savižudybių rodikliai šiuo metu vieni aukščiausių Europoje. 

Tačiau su ponu Mariumi Ivaškevičiumi žengta taip pat gana smarkiai. Pasitelkiant bauginimo principą „jei toliau vapsėsi, mes tave padėsim į vietą“ valstybiniu lygiu. Ir visai be reikalo. Normalioje valstybėje žmonės išeitų į gatves. O štai šioje valstybėje visi sako „taip jam ir reikia, šmeižikui“. Sako tie, kurie kitą dieną patys gali patekti į policijos areštinę, nes drįso turėti kažkokią nuomonę kažkokiu klausimu.

Šita tauta aplipusi skauduliais ir įsitvėrusi į praeities šlovę nenori pripažinti, kad mes taip pat turime tamsių, širdį verčiančių žaizdų, apie kurias pats metas pradėti kalbėti. 

„Lietuva dar nėra pasiruošusi šiai diskusijai“, - kartą rėžė Dalia Grybauskaitė, kalbėdama apie netradicinės seksualinės orientacijos žmonių problemas.

Štai toks aukštų politikų požiūris – jei skauda, geriau neliesti. 

O tai kada bus pasiruošusi? 

Kai pagaliau įvairaus rusiško plauko ir verslo interesuose besimaudantiems politikams pavyks Lietuvą paversti Europos šiaurės diktatoriška valstybe, kurios nacionalinis transliuotojas garbins vietos geriausius pasaulio politikus, žurnalistai atliks tyrimus nebent apie greičiausiai prie žemės žiemą prišąlančias keptuves, o valstybę kritikuoti bus uždrausta, nes tai juk „skatina nepasitikėjimą“. 

Kieno pasitikėjimą? Tų, kurie gauna tūkstantį eurų ir turi daug laisvo laiko? O gal tų, kuriems, jei kas nors nepatinka, galima liepti rinktis daiktus ir čiuožti iš čia?  

Ši valstybė nuėjo per toli, mėgindama reguliuoti žmonių mintis, požiūrį ir žiniasklaidos priemones. 

Religiniams demagogams sėdint Seimo komisijose, sukuriami tokie siūlymai, kurie jau neatlaiko jokios kritikos kai kalbame apie žiniasklaidos laisvę. 

Tačiau, kol bandoma susidoroti su ketvirtąja valdžia, kliūva ir mažiau su ja susijusiems žmonėms. 

Štai tokia rašytojo  M. Ivaškevičiaus kalba, pasakyta LRT laidoje „Radijo popietė“, dėl kurios žmogus, pasirodo, turi apsilankyti policijoje: „ Lietuvai reikėtų tapti iš stumiančios savo piliečius iš savęs į kviečiančią, nes per paskutinį šimtmetį, kurį šiandien švenčiame, buvo labai ryškus stumimas įvairių, neatitinakčių tam tikro kanono lietuvių arba Lietuvos piliečių. Taip mes išstūmėm labai daug lenkakalbių iš pradžių, vėliau išstūmėm, išžudėm žydus ir dabar netgi mūsų požiūris į tuos emigrantus yra maždaug toks: „Išvažiavot ir gerai, mums jūsų nereikia, mes likom, mes būsim tikri lietuviai, o jūsų vaikai niekada negaus dvigubos pilietybės“ ir panašiai. Norėtųsi, kad pasikeistų šis požiūris, kad mūsų šalis kviestų ir vertintų savo tautiečius, o ne bandytų jų atsikratyti. Tuomet gal ir tų išvažiuojančių būtų mažiau, nes čia ne vien ekonomika – labai daug žmonių kalba apie tai, kad jautėsi nereikalingi Lietuvoje ir todėl išvažiavo. Tai nereiškia, kad jis rado laimę ten, tiesiog jis nesijautė gerai čia.”

Ir štai – ši citata, pasirodo, skatina neapykantą. Kalbant apie neapykantos nusikaltimus, prokuratūrai kažkodėl visai neužkliūva rykšėmis vaikus plakti ir fizines bausmes skatinantys „Facebook” puslapiai, nes ši tema, rašoma atsisakymo nutarime, siejama su šiuo metu tvyrančia visuomenėje įtampa. Suprask, jei labai skaudi tema ir kyla skandalai, gali ir negalvoti, ką kalbi, nes vis tiek įstatymai galioja kone mažiau. 

Tačiau pasakykite man, 20-mečiui praktikantui, vadinančiam save žurnalistu, kuri M.  Ivaškevičiaus kalbos tiksli citata skatina neapykantą ir šmeižia tautą? 

Galbūt ta, kuri konstatuoja, kad žmonės nesijaučia šalyje laimingi, todėl emigruoja ir neliko net trijų milijonų gyventojų? Galbūt ta, kurioje pripažįstama, kad lietuviai okupacinės Vokietijos laikais sušaudė žydus, o tai patvirtina ir istoriniai šaltiniai? Galbūt ta, kurioje patvirtinama, kad lietuvių tauta nepripažįsta neatitinkančių tam tikro kanono žmonių, nes jei esi tamsaus gymio, tai būtinai vagis ir „čigonas”, jei kitos orientacijos – tau reikia gydytis, nes juk iškrypėlis, jei esi tik mažas vaikas – turi būti audžiamas diržu, jei lenkas – pavogsi Vilnių, jei pabėgėlis – valink iš ten, kur atėjai, nes išprievartausi visas šalies moteris (o galbūt ir vyrus – niekas nežino) ir būtinai susisprogdinsi Katedros aikštėje? 

Ar po to, kai pasirodys šis tekstas, man teks apsilankyti policijoje, nes jis gal taip pat skatina nepasitikėjimą valstybe? Jei teks, nieko tokio, tai ne pirmas kartas – apie tikrus neapykantos nusikaltimus, kuriuos realizavę asmenys ragino žudyti ir smurtauti prieš ištisas žmonių grupes, ragino daužyti vaikus, ne kartą esu pranešęs ir daugybę kartų teismuose su prokurorais besiginčijęs, nes norėta šiuos tyrimus nutraukti, esu ir policijoje pabuvęs, ir su tyrėjais bendravęs, ir juos protinti bandęs. Bergdžias reikalas, tačiau turiu pakankamai laisvo laiko. Tik dar neuždirbu tūkstančio eurų. 

Už mintis ir klausimus galima, pasirodo, ir šaukimo į policiją sulaukti. Man panašu į nešvarius metodus. Tokius, kurie anksčiau buvo taikomi geriausioje pasaulio šalyje – SSRS. O kaip manote jūs? O gal jau nebeturite nuomonės? Juk ją turėti pavojinga.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder