poledinė žūklė

Metas uždrausti poledinę žūklę

Visus dorus ir taisyklių prisilaikančius žmones labai nervina neatsakingai besielgiantys asmenys.

Iki šiol maniau, kad Anicetas yra protingas. Tokią mano nuovoką paneigė pats Anicetas.

Aną dieną jis atgirgždėjo snieguotu takeliu iki mano vartų, nusispjovė į pašalį, kažko drovėdamasis pasikasė neskustą smakrą ir paklausė:

- Grąžtą turi?

- Kokį dar – grąžtą? – nesupratau ir stipriau įsikibau į durų skląstį.

- Nugi, ledui pragręžti.

- Šulinys užšalo? – klausimu į klausimą atsakiau ir akies krašteliu dirstelėjau į greta atremtą dvivamzdį.

- Durnius. Stintmetis atėjo! – apsimesdamas, kad jam linksmą riktelėjo kaimynas.

- Ko čia rėkauji? – įsiutau.

- Žūklauti metas! Einu ant ledo, – paaiškino Anicetas.

- Pats, tu – durnius, - įtūžęs iš viso vieko trenkiau durimis ir grįžau stubon.

„Nemaniau, kad ir jis pamišėlis“, - mislyjau pro užuolaidos kraštą stebėdamas, kaip Anicetas beldžiasi į Stepono duris. Tik stipriau sugniaužiau dvivamzdį.

Visus laikau pamišėliais, kurie įsivaizduoja esą narsūs ir azartiški žvejai mėgėjai, tačiau nesusimąstydami apie pasekmes traukia ant plonyčio ir tik raišos kumelės uodegą išlaikančio ledo.

Būtų mano valia, aš tuos nenaudėlius visus suvaryčiau į autobusus ir vienu kartu atvežčiau ant skilinėjančio Kuršių marių ledo. Išvaręs iš šiltų neoplanų liepčiau gręžti lede skyles, įmerkti meškerykočius ir nebeleisčiau grįžti į krantą. Tegu laukia, kol ledas visiškai ištirps ir teprasmenga gelmėsna.

Dar daugiau. Paprašyčiau, kad į grįžtančiuosius sausumon ugnį iš kulkosvaidžių atidengtų žalnieriai.

Tų žvejokų, kurie amžiams liktų ant ledo, man visai nebūtų gaila. Tegu skęsta, jei to trokšta. Juk jie ir dabar rizikuoja savo nevertomis gyvybėmis, nors niekas į juos ir nešaudo.

O jei ledas skiltų ir po kojomis atsivertų bedugnė…

Tie bukagalviai nesusimąsto, kokią žalą jų mirtis atneštų šeimoms, vaikams, artimiesiems. Kiek skausmo patirtų tie niekuo dėti žmonės.

Ir vardan ko? Suprasčiau, jei žūtų gindami Tėvynę.

O dabar? Dėl nudvėsusio žuvelioko pusuodegės.

Tie pamišėliai galvoja tik apie save. Apie savo žemų instinktų patenkinimą. Apie besaikį C2H5OH vartojimą, apie pasipuikavimą prieš kitus tokius pat tuščiagarbius geresniais neskęstančiais drabužiais, geresniais meškerykočiais ir pan.

Manau, kad jau atėjo toks metas visiems geriems žmonėms pakilti į kovą su lengvabūdiškai besielgiančiais poledinės žūklės mėgėjais.

Lietuva su žveju ant marių ledo - Lietuva be ateities!..

Tokios mintys sukosi mano galvoje, kai apsiliuobęs nusimazgojau kibire rankas ir ėjau skaldyti pliauskų. Pakėlęs akis Aniceto kieme pastebėjau keistą sutvėrimą – lyg ir dviem kojom judėjo, bet ne žmogus, lyg ir gauruotas, bet ne lokys, šlapias ir apledėjęs, bet ne ruonis. Įėjęs į kiemą jis ėmė tursenti stubos link. Nepriėjus durų iš vidaus išlėkė gaspadinė ir kad ėmė velėti sutvėrimo šonus rankoje laikytu samčiu.

- Avine tu neraliuotas! Vėl po ledu įsmukai? Kailinius, brude, sušlapai, vėl čiaudėsi naktimis?

Mandagiai nusisukau, čiupau glėbį kelias malkeles ir įspūdines malkinėn iš visos širdies, kaip tikras lietuvis, ėmiau juoktis.

Ne giminė, o vis tiek smagu, kad į kailį gauna.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder