Svarbu suprasti, kad mes gyvename sisteminiame pasaulyje. Yra švietimo sistema, sveikatos sistema, prekybos sistema, politinė sistema. Jas galima vardinti ir toliau. Ką gi reiškia sistema?
Pagal įvairius žodynus, tai yra elementų saitai, kurių vidiniai ryšiai stipresni už ryšius su išore. Jei kažkuri dalis nesusijusi nė su viena iš kitų dalių, ji nėra sistemos dalimi. Kita sistemos ypatybė yra tvarka, kartais pereinanti į hierarchiją.
Kas yra socialinės sistemos? Vikipedija tvirtina, kad nėra vieno bendrai priimto socialinės struktūros (taip pat kartais vadinamos socialine sistema) apibrėžimo, o pastangos pateikti tikslų apibūdinimą dažniausiai nėra sėkmingos. Nesutinku. Manau, kad tai yra:
- apibrėžtų subjektų ar grupių santykiai vienas su kitu;
- ilgalaikiai jų dalyvių elgesio modeliai vienas kito atžvilgiu;
- institucionalizuotos normos arba pažintiniai rėmai, struktūrizuojantys socialinės sistemos veikėjų veiksmus.
Tai teorija, dabar apie praktiką. Nuolatos girdžiu ir kartais dalyvauju diskusijose: kuris kovos su virusu modelis geresnis. Lietuviškas ar švediškas? Atsakymas seka iš mūsų teorijos – klausimas suformuluotas ne sistemiškai. Būtina nurodyti savo interesą, savo norą sužinoti konkrečiau. Sakykim, ekologiniu požiūriu ir kiniškas, ir lietuviški modeliai puikūs – lėktuvai nebeskrenda, laivai plaukioja geroka mažiau, oras tapo švaresnis. Gyventojų saugos arba mirtingumo požiūriu Švedijos vyriausybės pamoka – pas mus turėtų būti dešimtis ar net daugiau mirusių, nei dabar. Atsakymas lyg ir aiškus.
Tiesa, jei galvosime apie gyventojų sveikatą, o ne apie gyvybę, tai kol kas negalėsime lyginti, nes bendras susirgimų skaičius bus aiškus tik po metų. Galima lyginti ir ekonominius lygmenis, tai pamatysim, kad ir ekonomikos kritimas Švedijoje ne ką mažesnis nei kitose panašiose šalyse, tiesiog Europos ir pasaulio ekonomika yra globali, o ši valstybė maždaug pusę savo produkcijos išsiunčia į užsienį.
Požiūris sisteminiu požiūriu leidžia matyti ir kur mūsų valstybė susiduria su krizėmis. Paprastas pavyzdys iš mūsų kovų su virusu. Sveikatos ministras A.Veryga pripažino: „„Virusas išryškino sisteminių problemų. (...) Jei kalbėtume bendrai, panašu, kad buvome primiršę infekcijų kontrolę ir anksčiau su įstaigomis turėjome rimtų diskusijų dėl hospitalinių infekcijų. Panašu, kad tas požiūris į ministerijos raginimus ir ekspertų rekomendacijas nebuvo labai rimtas. Dabar visos šitos problemos atsiskleidė pačiu skausmingiausiu būdu“. Kitaip sakant, sisteminis požiūris išryškino trūkumus, kurių kitaip beveik nebuvo matyti. Galėčiau pridėti, kad mūsų (gal ir ne tik mūsų) sveikatos sistemai trūksta rimtos analizės sistemos, reagavimo būdų analizės, apibendrintai – medicinos vadybos.
Dabartinės visuomenės buvimo sistemos formavosi šimtmečiais, tik kai kurios yra santykinai naujos. Kai kurios iš jų beviltiškai paseno ir turi būti pakeistos arba radikaliai reformuotos. Sakykim, mūsų jaunimo mokymo modelis formavosi dar viduramžiais. Mokykla rėmėsi žinių atkartojimo pagrindu. Antra, mokoma buvo beveik visko, kas buvo žinoma, nes žinių buvo santykinai nedaug. Trečia, mokomas buvo asmuo, kolektyvinis vertinimas buvo atmetamas.
Dabartinė visuomenė turi visai kitus reikalavimus. Jai reikia jaunų žmonių, kurie moka dirbti komandoje. Mažiau informuotų, daugiau kūrybiškų. Šiais laikais naujas žinias gali semtis neribotai, deja, jų begalė. Privalu mokėti atsirinkti, t.y., kritiškai mąstyti. Taigi, mokyklos modelis turi būti keičiamas, beje, taip, kad nenukentėtų mokiniai. Visos prielaidos tam yra, reikia keisti patį modelį.
Dar viena gana akivaizdi dabarties problema – rinkimų sistema. Labai dažnai tenka matyti, kad senose demokratijose norinčių balsuoti skaičius vis mažėja. Veik pusė gyventojų atsisako šios savo teisės. Dar kita tendencija – balsavimas prieš. Tie, kurie ateina į rinkimų vietas, stengiasi ne pasirinkti savo politiką, o nubausti kitus. Tai rodo šios sistemos ligas ir skatina peržiūrėti šią sistemą tikslų ir priemonių atžvilgiu.
Požiūris į visuomenę kaip sistemų sąveiką reikalauja nuolatos persvarstyti vienų ar kitų veiksmingumą ir reikalingumą. Aišku, kad kai kurias tokias sistemas sunku „numarinti‘, t.y., atsisakyti. Bet efektyviau išmesti nereikalingą sistemą, nei leisti jai toliau gyvuoti, jau vien dėl to, kad ji naudoja visuomenės resursus ir kuria iliuzijas, jog sugeba spręsti problemas. O tai jau kenksminga.
Strateginis požiūris į pasaulio raidą leidžia suprasti kai kuriuos dėsningumus. Jais remiantis sistemas galima keisti ar atsisakyti. Tai nėra lengva, nors su skurdu, priklausomybėmis, geografiniais nelygumais bandoma susidoroti. Tačiau sistemas galima keisti tik sistemiškai, kito kelio lyg ir nėra.
Vytautas Valevičius
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą