Meluoti tiesą

Dažniausiai tas įvardijama kaip politinės technologijos, tačiau galima manyti ir kitaip. Aš manau, kad jas galima pavadinti tiesos melavimu. Iš pirmo žvilgsnio lyg paradoksalu, t.y., neįmanoma. Bet turiu priminti, kad politikoje vyrauja ateities vizijos, numatymo aptarimas ir siūlymai. Net politinės ideologijos skiriasi pagal šį bruožą. Bet tai teorija. O praktika – kitokia.

Pirma, kas protaujančiam žmogui krinta į akis politikoje - pažadai. Jei vaikas pasižada būti geru ar gerai mokytis, tai tik noras, siekis. Jis retokai įvykdomas, nes gyvenimas labai margas, todėl mažai kas pavyksta. Valdančiųjų pažadai – kitokie. Jie valdo resursus: pinigus, leidimus, draudimus, taisykles. Todėl vykdyti pažadus jiems lengviau. Tiesa, jei nėra pažadėta neįmanoma. Pavyzdžiui, ir mažinti mokesčius, ir didinti išmokas, pensijas, atlyginimus. Svarbu bandyti įtikti visiems. Ir tai daryti nuoširdžiai.

Ne valdžioje esančių žadėjimas yra kitoks. Jis ne tik remiasi kritika, bet ir teikia viltis, kad prie jų bus žymiai geriau. Tik suteikite jiems galimybę. Čia ir vėl matyti, kad jie nemeluoja. Tik žada. O žadėjimas negali būti teisingas ar klaidingas (aišku, jei neperžengia proto ribos). Tai tik siekinys.

Jei peržiūrėsime partijų programas per 10-15 metų, nesunkiai pamatysime, kad buvo pažadėti aukso kalnai, kad aplenksime visą mus supantį pasaulį. Tai yra sąmoningas neįvykdytų pažadų populizmas.

Kita politikų veikimo priemonė - netikrų grėsmių iškėlimas. Jos gali būti išorinės,  gali slypėti ir valstybės viduje. Gąsdinimai yra jiems naudingi, nes pabrėžia juos iškėlusiojo reikšmingumą. Kovotoja(s) prieš vieną ar kitą tariamą blogį tampa socialiai reikšmingu, atkreipia dėmesį į save, gali gauti finansinį bei kitokį palaikymą.

Nesvarbu, kad grėsmė tariama, svarbu susireikšminimas.

Bene ryškiausias pavyzdys yra ilgalaikė diskusija apie skiepus ir jų grėsmes. Jokių mokslinių argumentų nepateikęs politikas tampa labiausiai minimu politiku žiniasklaidoje. Jo tikslas pasiektas. Daugelis pamirš sakytas nesąmones, bet populiarumas liks. Bet kurią problemą galima išpūsti iki begalybės. Tai sukelia įspūdį mažai galvojantiems. Nors jų nemažai, bet retas mato bendrą kryptį, tik koncentruojasi į artimą aplinką. Sakykim, vaikų mažėjimas Lietuvoje iškeliamas kaip nacionalinė problema. O juk tai bendra visų išsivysčiusių šalių problema. Panašios yra besimokančių, visuomenės senėjimo ir kitos problemos. Jų daug, jos bendrapasaulinės, tik politikieriai jas daro nacionalinėmis. Jiems taip patogiau.

Dar vienas patogus būdas meluoti yra sakyti ne visą tiesą. Tarsi nemeluoti. Itin dažnai tokią priemonę sutinkame nurodant politiko biografijos faktus. Tai, kas tinka – skelbiama, kas blogina įvaizdį – nutylima. Doras katalikas negali turėti nesantuokinių vaikų, pasakytų P. Gražulis. Tik kituose rinkimuose vargu ar nurodys dar vieną savo dukrą.

Tiesa, aukštesniame lygyje retas naujo mokesčio ar įstatymo pakeitimo pasiūlymas atskleidžia visas teigimas ir neigiamas puses. Apibendrintai tai tik reiškia, kad pateikiama tik dalis tiesos.

Kaip sako mano draugas – visi politikai meluoja. Remiantis tokiu požiūriu, reiktų sakyti, kad visi žmonės miršta nuo gydymo. Nes gydomi žmonės miršta dažniau, nei negydomi. Sutinkate?