Blaškosi - gerąja prasme, jeigu kam tas žodis kelia įtarimų... Dabar jos "Yurga" prekių ženklas pasklido po pasaulį. Darbo vietomis ji pasirinko Galiciją, iš kurios kilęs jos vyras Lino, bet Vilniuje taip pat liko Jurgos įsteigtos darbo vietos.
Tad, skraidydama tarp Vilniaus ir Madrido, daugiau laiko gali skirti ir talentingam dailininkui vyrui, ir atžaloms. Jurga nevengia dalintis savo jausmais, mintimis, lygindama ispanus ir mus, lietuvius.
Štai vienas jos jausmų ir išminties protrūkis: "Žmonių, žinoma, būna visokių. Bet, kai tekėjau už ispano, per mūsų vestuves Lino draugai tvirtino, jog kad ir kur emigruotų galisas, kad ir kokia būtų žavinga jo žmona, jos šalis ar gražus gyvenimas, jo žemė bus galingesnė. Netikėjau. Kol Lino gyveno Lietuvoje, Galicija šaukė jį sapnuose. Ir galisai turi net žodį tam šauksmui - "moriña".
Galicijoje nerasi žmogaus, kuris norètų palikti savo kraštą! Už jokius pinigus, už jokį gerą gyvenimą! Niekas jo nesuprastų, jeigu aiškintų, kad Galicija jam nepatinka. Nes pagal galisus "geras gyvenimas tik ten, kur supranti senas dainas, kur tavo mama tau įpila sangrijos, tavo vaikui - pieno, o marčiai - kavos! Kur jūra dainuoja galisiškai".
Svetimtautė galiso žmona visada turės tylią konkurentę - Galiciją. Ir nei su prožektoriais, nei su liktarnomis čia nerastumei vyro, kuris didžiuotųsi emigracija, kuris keltų nuotraukas svetimų kraštų pliažuose, kalnuose ir pievose, kviesdamas kitus tautiečius palikti savuosius. Kuris girtųsi savo išvažiavimu. Nes niekas jo tiesiog nesuprastų. Visi jį laikytų...vargšu.
Madų imperijos "Zara" savininkas - vienas turtingiausių pasaulio žmonių pasakė: "Aš galėjau rinktis ir pasirinkau prabangiausią vietą gyventi - savo vaikystės mišką Galicijoje.
Ir sielos ubagystė yra skurdžiausia ubagystės forma - klajojančio galiso sieloje svetur staugs "moriña", draugai jo gailės." Ir - va. Mano vyras tupi Galicijoj. Ten jie visi tokie! Net juokas nebeima. Todèl nesididžiuoju ir aš, pusiau palikusi savo žemę. Ji man gražiausia - čia dirbu ir turiu namus.
Ir, duos Dievas, čia dirbs mano sūnus. O lietuviška duona yra absoliučiai skaniausia pasaulyje. Tik mano tautiečiai dar to nesupranta. Vis dar jaučiasi menkesni, prastesni... Galisai yra pastatę paminklą - vargšams savo emigrantams. Jie jų nesmerkia. Nuoširdžiai gaili ir užjaučia."
Perskaičiusi Jurgos mintis, pradėjau kratyti savo smegenėles, nes įvairiais man prieinamais būdais esu apjojusi beveik visą Europą. Kiek jas bekračiau, tikrai keliaudama nesutikau nė vieno ispano svečioje šalyje...
Netektis
Kai Lietuvoje dar net nekvepėjo euru, lankiausi Kaselio (Vokietija) bienalėje "Documenta". Grupė įsigijome bilietą lankytis bienalės paviljonuose. Kino paviljono programa į bilieto kainą nebuvo įskaičiuota.
Bet, kai pamačiau J. Meko pavardę, suplojau 10 eurų, kurie pagal tuometinį santykį su litu atrodė labai didelė kaina. Ir įsliūkinau į kino salę. Ji buvo... sausakimša. Ne, mūsų grupės narių nebuvo nė vieno.
Įžvelgiau kelis japonus, tamsaus gymio paneles ir kavalierius, nežinia kokios tautybės. Filmo, kuris tęsėsi gal 8 valandas, iki galo taip ir nepasižiūrėjau. O jis buvo sudarytas iš Jono Meko gyvenimo Niujorko Soho rajone epizodų.
Namuose su savo moterimi vonioje, pribarstytoje gėlių žiedlapių ir skanavimas kažkokio gėrimo ir filmininko, kaip dažniausiai Mekas save įvardindavo, pareiškimas "Cinema is nothing, life is all " (kinas - niekai, gyvenimas - viskas), susitikimai su visam pasauliui žinomomis asmenybėmis ir pokalbiai su jais. Išskuodusi iš salės, prisėdau prie lauko kavinės staliuko, o netrukus prie manęs prisijungė ir trys japonai, taip pat išėję iš tos pačios kino salės.
Žinoma, nepraleidau progos jų paklausti, kuo paviliojo šis "Documenta" objektas. Pasirodo, jie Tokijuje studijavo kino menus ir Meko darbai jiems puikiai žinomi.
Į mūsų pokalbį įsijungė ir vokiečių studentai nuo gretimo staliuko. "O, tai didelė asmenybė, besilygiuojanti ir su Feliniu, ir su Bergmanu, bet einanti kitokiu keliu."
Jų klausiausi atkarusiu žandikauliu - ar mes Lietuvoje, paskaitę Meko eilėraščių, esė, per TV pasižiūrėję kelis virpančia kamera filmuotus epizodus iš Meko gimtinės Sėmeniškių suvokiame tėvynainio didybę pasauliniu mastu? Gal dabar suvoksime, jei mus pasieks J. Meko gausaus palikimo atšvaitai.
GRAŽINA
Norėdami pasidalinti rūpesčiais ar džiaugsmais, darbo dienomis skambinkite 10 - 13 val. tel. (846) 49 34 35 arba rašykite laiškus el. pašto adresu [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą